(2019-07-04)

Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) – pirmoji įkurtoji ir vėliau pirmoji atkurtoji žemdirbių organizacija Lietuvoje šiemet mini organizacijos 100-metį nuo įkūrimo ir 30-metį po atkūrimo. Savarankiška, nevyriausybinė, savanoriškumo principu Lietuvos ūkininkus vienijanti organizacija savo tikslais įvardija ūkninkų interesų, teisėtų jų lūkesčių, orumo gynimą tiek nacionalinio, tiek tarptautinio lygmens institucijose. Organizacija rūpinasi savo narių tobulėjimu, jų vienybės išlaikymu. Š.m. liepos 5 d. Kėdainių arenoje Ūkininkų sąjungos nariai rinksis pasidžiaugti bendryste, pagerbti iškiliausius bei ištikimiausus LŪS narius. 

Pirmieji Ūkininkų sąjungos skyriai šalies rajonuose pradėjo kurtis 1918 metais, tačiau oficialiai centrinė Lietuvos ūkininkų sąjunga įsteigta pirmojo jos suvažiavimo metu – 1919 m. gruodžio 28-29 d. Savaitę anksčiau, gruodžio 20 d., Kauno apskrities viršininko kanceliarijoje buvo įregistruoti pirmieji Sąjungos įstatai . Steigėjais pasirašė penkiese: du Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Aleksandras Stulginskis ir Jonas Vailokaitis, kunigai Mykolas Krupavičius ir Juozas Vailokaitis, Juozas Žebrauskas. Pirmuoju organizacijos pirmininku išrinktas aktyvus politinis veikėjas agronomas Aleksandras Stulginskis, kuris vėliau nuo Ūkininkų Sąjungos išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą ir tapęs Lietuvos Respublikos Prezidentu, tad Sąjungai vadovavo iki 1922 metų. Visi to meto organizacijos vadovai ir Ūkininkų sąjungos Centro valdybos nariai buvo veiklūs žmonės, aktyviai dalyvavę nepriklausomos valstybės kūrime, jos politikoje, ne kartą išrinkti į Respublikos Seimą, tvirtai gynė ūkininkų interesus formuojant visą šalies politiką, buvo tikros demokratijos šalininkai.

Pirmuosiuose įstatuose numatytiems tikslams pasiekti per penkerius metus Ūkininkų sąjungoje jau buvo įsikūrę 380 ūkininkų sąjungos skyrių, kurie vienijo per 20 000 narių visame krašte. Skyrius galėjo būti įkurtas vos tik susiburdavo 10 narių, norinčių stoti į organizaciją.  ir jie steigėsi miestuose, miesteliuose, kaimuose. Skyriai steigė kooperatyvus, kooperatines pienines, vaisių ir linų perdirbimo, gyvulių kergimo, javų valymo punktus, statė malūnus, žemės ūkio produktų supirkimo sandėlius, kūrė nedidelius bankus. Sąjungos žinioje veikė jos įsteigtos ekonominės organizacijos: Centralinis ūkininkų bankas, Lietuvos kooperatyvų centras, pieno perdirbimo bendrovių sąjunga “Pieno sąjunga”, Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjunga. Organizacijos centrinė valdyba leido savo laikraštį “Ūkininkas”, kuris buvo pagrindinis objektyvių žinių ir informacijos šaltinis nariams.

Organizacija per savo skyrius veikė iki pat sovietų okupacijos 1940 metų birželio. Tuomet ji uždaryta, daugelis jos vadovų buvo įkalinti, ištremti.

Lietuvos ūkininkų sąjunga vėl atgaivinta šalies nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse 1989 m. vasario mėnesį surengtame steigiamajame suvažiavime. Atkurti ūkininkų interesus ginančią visuomeninę organizaciją iniciavo grupė akademikų: P.Paštukas, J.Miliauskas, J.Čiulevičius, M.Treinys, V.Knašys, V.Ramanauskas, E.Grakauskas, A. Baležentis ir kt.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę LŪS buvo būtent ta organizacija, kuri padėjo šalies ūkininkams susigaudyti besikeičiančioje aplinkoje, atstovavo žemdirbių interesams kuriant žemės ūkį liečiančius įstatymus, skatino kaimo gyventojus užsiimti žemės ūkio veikla, realiai pagelbėjo ūkininkams įsigyti padėvėtos vakarietiškos žemės ūkio technikos iš Skandinavijos šalių. Glaudžiai bendradabiaudama su Švedijos ūkininkų federacija (LRF) ji padėjo pirmiesiems nepriklausomos Lietuvos ūkininkams žengti pirmuosius žingsnius, dažnam jų kuriantis plynuose atgautos nuosavybės žemės sklypuose.

Šiandien LŪS nariai – įvairių šakų ir įvairaus dydžio ūkių šeimininkai kartu su šeimomis apsijungę į 41 rajoninę ūkininkų sąjungą. Sąjungoje yra per 5000 narių. LŪS yra viena iš svarbiausių žemės ūkio socialinių partnerių LR ministerijose, Vyriausybėje, Seime, viena iš Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos steigėjų, Lietuvos žemės ūkio tarybos įkūrėjų, taip pat yra ES organizacijų COPA-COGECA, GEOPA-COPA narė.