2017-09-27

Praėjusią savaitę LR Seimo Kaimo reikalų komitetas ir Saugiklių  darbo grupė baigė svarstyti  naująjį LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą, kuris  netrukus bus perduotas  svarstyti Seimui. Įstatymo projektas į Seimą taip ir  atiduodamas su apgaulingu šydu – tarsi  su visais reikiamais, Lietuvos nacionalinį saugumą garantuojančiais saugikliais. Tačiau nereikia būti perdėtai akylam, jog pamatytum, kad buldozeriu į Seimą atstumiamas įstatymas, kuris nuo Lietuvos žemelės nuvarys žemdirbius, o kartu, čia tik laiko klausimas, – paklupdys ir valstybę.

Jei spalio mėnesį šiam įstatymo projektui pritars paskutinė instancija – LR Seimas ir Prezidentė, buvusių šiek tiek griežtesnių reikalavimų įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę nebeliks, o įstatymu tiesiog bus įteisinta spekuliacija. Ko verti yra svertai, kad  žemės ūkio paskirties žemę  įsigyti pirmiausia bus paliekama žemės naudotojams ir kaimyninių žemės sklypų savininkams, taip pat ūkininkams iki 40 metų ir šiems pirmumą turintiems bus taikomi įsipareigojimai ar ribojimai? Visa tai yra niekinga priedanga prieš esminį faktą, kad  žemę jos turėtojas pirmiausia parduos tam, kas už jos hektarą pasiūlys didžiausią kainą, o jos pirkėjui, šiuo atveju, įstatymo projekte beveik jokių reikalavimų nekeliama. Lietuvos ūkininkams primetamos nelygiavertės  varžymosi sąlygos.  Žinant, kad  didžiausiais finansų srautais manipuliuoja toli gražu ne žemę dirbantis lietuvis,  nereikia būti pranašu, kieno rankose atsidurs Lietuvą maitinančios žemės plotai. Juk Lietuva ne Prancūzija, kur  perkant žemę sandorius vertina speciali komisija, kuri griežtai  kontroliuoja  žemės pirkimo sandorių aplinkybes ir  žemės kainą, patvirtina arba panaikina žemės sandorius, atsižvelgdama į tai, ar po sandorio pasikeis konkurencinės sąlygos, ar bus išsaugotos tradicinės ūkininkavimo formos, ar nebus suskaldytas ar pernelyg padidintas suformuotas gamybinis vienetas, kokia gali būti įtaka aplinkai, darbo vietoms, ar nebuvo finansinio manipuliavimo požymių nepagrystai sumažinus ar užaukštinus žemės kainą. Lietuva ir ne Vengrija, kur  žemės juridiniai asmenys nei perka,nei parduoda… Lietuvoje gi ketinama įteisinti laukinį kapitalizmą – žemė nuo šiol teks tiems, kas turi daugiau pinigų.

Ūkininkų sąjunga ne kartą akcentavo, kad  tokie nepamatuoti įstatymo projektai, kai  sandoriuose įsigyjant žemę besąlygiškai nugali dideli pinigai, kelia labai rimtą pavojų ūkininkams, neatmetama tikimybė, kad, radusis tokiam įstatymui,  žemė koncentruosis keletos stambių žemvaldžių rankose, nes atveriama galimybė investicianiam koncentruotam kapitalui, kurio kilmė gali būti ir tarptautinė, rungtis su žemę dirbančiais ir tik iš žemės ūkio veiklos pajamas gaunančiais žemdirbiais, o tokioje nelygioje kovoje yra aiškus nugalėtojas. Europoje ir kitose pasaulio valstybėse jau imamasi žingsnių užkirsti kelią procesui, kai nacionalinis turtas žemė tampa sunkiai sukontroliuojamų investicinių kompanijų nuosavybė, o vietos žemdirbiams belieka galimybė brangiai žemę nuomotis ir dirbti už grąšius. Dėl tokių procesų tuštėja kaimai, lieka netvarkomas kraštovaizdis ir sukuriama dar daug kitų problemų. Lietuva dar neišmoko šių skaudžių pamokų. Ekonominiu, socialiniu ir Valstybės saugumo požiūriu naudingiau valstybei, jei bus išlaikomos tradicinės ūkininkavimo formos: smulkūs, vidutiniai ir ribojamo dydžio stambesni ūkiai, kurie didesnią dalį žemės valdo nuosavybės teise. Deja, šis įstatymo projektas savo turiniu nepagrindžia įstatyme deklaruojamus pagrindinius tikslus: užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės spekuliacijai ir išsaugoti tradicines ūkininkavimo formas.

Lietuvos ūkininkų sąjungai kasdien vis labiau suprantama, kodėl, svarstant šio įstatymo projektą, Žemės ūkio ministerijoje  be jokių išlygų dangstomasi „Briuselio korta“. Tai įrodo ne ką kitą, o tik  galimą tam tikrų grupuočių įtaką aukščiausiame lygmenyje formuojant kenkėjišką politiką valstybės piliečių atžvilgiu. LŪS dar kartą pareikalavo Žemės ūkio ministro perskaityti  LR Seimo Parlamentinių tyrimų departamento pateiktą ataskaitą apie  Danijos  žemės ūkio paskirties  žemės įsigijimą ir naudojimą: „Fiziniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ją nusipirkdami, jei įsipareigoja apsigyventi ūkyje per 6 mėnesius ir 10 metų vykdyti žemės ūki veiklą. Vienas asmuo gali būti savininkas ar bendrasavininkas kelių sklypų, kurių bendras plotas neturi viršyti 150 ha. 2007 m. pareigos gyventi suderinamumo su Europos Sąjungos teise klausimas buvo nagrinėjamas Europos Teisingumo Teisme, siekiant išsiaiškinti, ar šis reikalavimas neprieštarauja  ES sutarčiai. Teismo nuomone, toks reikalavimas gali būti leistinas, jeigu yra  taikomas proporcingai ir nediskriminuojant, nes jis priimtas viešojo intereso vardan.“ Lietuvos ūkininkų sąjunga ne prieš užsienio piliečius, tačiau  visada kovos už lygias galimybes.  Kokių dar bereikia paskatų veikti sąžiningai visų rinkos dalyvių atžvilgiu?

Lietuvos ūkininkų sąjunga nuosekliai pasisakė už tai, kad įstatyme ribojimas įsigyti didžiausią nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis, kaip 500 ha ir kad ši nuostata būtų besąlygiškai vykdoma, kad šis įstatymas ar kiti teisės aktai nesudarytų sąlygų šią nuostatą apeiti.

Tuo tarpu paskutiniame LR Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje, o ir  Saugiklių darbo grupėje, svarstant visus gautus pasiūlymus įstatymo projektui, apsispręsta palikti ir toliau išimtis dėl didžiausio leistino įsigyti ploto, prisidengiant būtinybe gyvulininkystės plėtrai, kuri yra jau ne pirmos Vyriausybės prioritetas, t.y. neriboti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo iki 500 ha, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti. Kad tokia tvarka ydinga, yra pasisakęs LR Seimo Teisės departamentas, nurodydamas, kad nėra suprantama, kokiais kriterijais vadovaujantis siūloma netaikyti nustatyto maksimalaus ploto ribojimo tik viena iš žemės ūkio veiklų – gyvulininkyste – užsiimantiems asmenims ir  tuo yra pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, nėra aiškus šios nuostatos įgyvendinimo ir kontrolės mechanizmas. Tačiau išeina, kad tokos išvados nebuvo svarbios ir taisytinos dabartinei daugumai Seimo Kaimo reikalų komiteto narių.

Lietuvos ūkininkų sąjunga siūlė pasinaudoti kitų Europos Sąjungos šalių gerąja patirtimi ir įvesti vieną bendrą saugiklį, t. y., jog žemės ūkio paskirties žemės fizinis ar juridinis asmuo galėtų įsigyti ne toliau kaip 30-50 km atstumu nuo žemę įsigyjančio ūkininko ūkio ar juridinio asmens įregistravimo vietos. Būtent ši nuostata būtų apribojusi žemės ūkio paskirties žemės prekybą tarp finansinių grupuočių. Tačiau po diskusijų, Kaimo reikalų komiteto sprendimu,  į Seimą keliauja  nuostata, kad žemę galima įsigyti savo savivaldybėje ir besiribojančiose savivaldybėse, bet tai būtų taikoma vien tik asmenims, kurie pasinaudos pirmumo eile, o visiems kitiems bus neribojama.

Po viso to, kas  praėjusią savaitę vyko LR Seimo Kaimo reikalų komitete, kokios nuotaikos ten sklando, kokie pasiūlymai ir nuostatos  tvyro Žemės ūkio ministerijos koridoriuose ir  valdininkų galvose, nebelieka jokių abejonių, kad  naujasis žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas yra ne kas kita, o gudriai į Lietuvos kaimą atvaromas „Trojos arklys“, kuris, pro atkeltus vartus įžengęs į mūsų gyvenimą, galutinai parklupdys Lietuvos  žemdirbį, o kartu – ir Lietuvą.

Ūkininkų sąjunga nepraranda paskutinės vilties, kad budraus sarginio šuns vaidmens nepraras LR Seimo nariai paskutiniame balsavime, kurių sveika nuovoka norisi vis dar tikėti. Nors š.m. rugsėjo 26 d. po pirminio svarstymo Seime ir buvo pritarta naikinti žemės įsigijimo saugiklius, numatančius kvalifikacijos reikalavimus žemės pirkėjams (už – 70, prieš – 4, o susilaikė – 14).

LŪS narių vardu

Pirmininkas Jonas Talmantas