(2021-11-09)

BŽŪP 2023-2027 m. Strateginio plano reglamento (toliau – SPR) 94 straipsnis nustato privalomas konsultacijas su socialiniais partneriais, kurių rezultatai turi būti aprašyti III nacionalinio strateginio plano priede. Lietuvos strateginiame plane šis priedas kol kas apima tik prieš dvejus metus vykusius susitikimus, kuriuose buvo analizuojamos žemės ūkio sektoriaus stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės. Tačiau jų aptarimas vyko dar iki pasaulyje prasidedant Covid pandemijai, todėl atrodo logiška iš naujo susirinkti ir grįžti prie šio vertinimo. 

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos, Ūkininkų sąjungos, Žemės ūkio bendrovių asociacijos atstovai, dalyvaujantys Copa-Cogeca BŽŪP ir tiesioginių išmokų darbo grupių veikloje, kiti Lietuvos žemės ūkio tarybos nariai žino ir gali pateikti nemažai kitokių, gerųjų glaudaus valdžios ir partnerių bendradarbiavimo ES šalyse pavyzdžių nei kad yra Lietuvoje. Nemažos dalies valstybių žemės ūkio ministerijos yra parengusios arba artėja prie išbaigtos Strateginio plano versijos pateikimo ir suderinimo su suinteresuotomis šalimis. Tai ypatingai svarbu dėl to, kad naujuoju laikotarpiu valstybėms narėms suteikiama ne tik daugiau lankstumo ir savarankiškumo, pasirenkant BŽŪP priemones, bet ir bus reikalaujama didesnės atsakomybės už neįgyvendintus tikslus ir nepasiektus rezultatus. Pavyzdžiui, patvirtinus žemdirbiams nepatrauklias ekoschemas, pastarieji jų nesirinks, todėl  ekoschemoms skirtos lėšos turės būti sugrąžinamos į Briuselį, o valstybė narė privalės dėl to pasiaiškinti Europos Komisijai.

Prieš porą savaičių Žemės ūkio ministerija antrą kartą pristatė žemdirbiams naujos BŽŪP priemonės, naudingos aplinkai ir klimatui, projektą. Liepos pradžioje „iškeptas pirmasis blynas“, paties žemės ūkio ministro vertinimu, išėjo „prisvilęs“ ir buvo atmestas. Tada eskoschemų sąrašą pagal pilotinį Nyderlandų projektą rengė Žemės ūkio ir Aplinkos ministrų memorandumu sukurta ekspertų grupė, į kurios posėdžius žemdirbių atstovai nėra kviečiami.

Naujajam ekoschemų sąrašui taip pat buvo pateikta daugybė pastabų ir klausimų, į kuriuos atsižvelgus, vargu ar įmanoma pataisyti Žemės ūkio ministerijos pateiktą projektą. Vien tik paviršutiniškai vertinant, ekoschemų sistema, susidedanti iš 21 ekoschemos, atrodo atitrūkusi nuo realybės, žinant, kad, pvz.,  Suomijoje planuojama įdiegti 3, Austrijoje 4, Italijoje 7 ir t.t. ekoschemas. Nekalbant apie ekoschemų naudingumo skaičiuoklę, kurioje akmenų ir šakų krūvos indėlis, puošiant kraštovaizdį, vertinamas 10 kartų daugiau negu sėjomainos.

Matydama nevaldoma tampančią situaciją, iniciatyvos ėmėsi Lietuvos žemės ūkio taryba. Jos nariai susibūrė į darbo grupę, kurioje buvo atstovaujama įvairių dydžių, juridinio statuso ir specializacijos ūkiams. Visi grupės nariai įtemptai dirbo ne vieną dieną: aktyviai ir karštai diskutavo, teikė siūlymus, analizavo juos, kol sudėjo ekoschemų sistemą, atitinkančią žemiau išdėstytus principus:

1. Visos ekoschemos atitinka Žaliojo kurso keliamus iššūkius.
2. Ekoschemų įgyvendinimo rezultatas gali būti vertinamas vadovaujantis SPR I priede pateiktais rodikliais.
3. Ekoschemos yra prieinamos visiems žemdirbiams, aiškiai suprantamos, lengvai pritaikomos Lietuvos klimato sąlygomis.
4. Ekoschemų įsipareigojimų trukmė – vieneri deklaravimo metai.

Lietuvos žemės ūkio taryba, atstovaujanti daugiau kaip 80 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos gaminantiems ūkininkams ir žemės ūkio įmonėms, teikia žemės ūkio bendruomenei šią sistemą argumentuotų pasiūlymų, kaip žemdirbiai galėtų prisidėti prie Žaliojo kurso tikslų įgyvendinimo, taikant būsimosios BŽŪP ekoschemas.

Teisybės dėlei būtina pabrėžti, jog tai – tik mažytė dalis milžiniškų darbų, kurie susikaupė dėl Žemės ūkio ministerijos neorganizuotų nuolatinių konsultacijų ir bendradarbiavimo su socialiniais partneriais.

Per likusias 38 šių metų darbo dienas reikės peržiūrėti ir susitarti dėl visų Lietuvos strateginio plano nuostatų ir priemonių, pradedant nuo labai svarbių SPR 4 straipsnio valstybėms narėms pačioms apsibrėžti deleguotų sąvokų, tokių, kaip „žemės ūkio veikla“, „aktyvus ūkininkas“, „jaunasis ūkininkas“, „naujasis ūkininkas“ ir kt. apibrėžimų, iki atskirų, taip vadinamo antrojo, Kaimo plėtros ramsčio priemonių ir paramos lėšų paskirstymo, t.y. aibės temų, kurių komunikavimui Žemės ūkio ministerija neskyrė jokio dėmesio. Todėl yra labai didelė tikimybė, kad priemonės bus pateiktos Europos Komisijai neišdiskutuotos, paviršutiniškos, žemdirbiams nepriimtinos, o galbūt ir kenksmingos visai šaliai, pvz., trukdyti regioninės plėtros, atskirties kaime mažinimo ir kitų strateginių tikslų įgyvendinimui.

Tam, kad skubant būtų padaryta kuo mažiau klaidų ir Europos Komisijai nebūtų pateiktas kaip paskutinę naktį prieš egzaminą parengtas dokumentas, Lietuvos žemės ūkio taryba imasi iniciatyvos vienydama bendro tikslo vardan didžiulį visų žemės ūkio šakos subjektų intelektualinį ir praktinį potencialą. Š.m. lapkričio 9 d.  Lietuvos žemės ūkio tarybos narių iniciatyva vyko pirmasis rimtas trišalis pasitarimas: žemdirbiai-mokslas-Žemės ūkio ministerija. Jo rezultatai paaiškės netrukus.

Lietuvos žemės ūkio taryba