(2023-02-08)
Jau daugiau kaip pusmetį pieno gamintojams mažinama žaliavinio pieno supirkimo kaina, kuriai kritus daugiau nei 50 proc., pieno ūkių padėtis tapo kritinė, gamyba nuostolinga, sparčiai judama link masinių ūkių bankrotų. Lietuvoje nėra parengtos ir efektyviai veikiančios pieno sektoriaus stabilumą užtikrinančios priemonės. Ūkininkai išlieka mažiausias derybines galias turinčiais maisto grandinėje. Jiems neįmanoma diktuoti sąlygas perdirbėjams ir ūkininkai visiškai neturi įtakos nustatant galutinę pieno produktų kainą parduotuvių lentynose bei atitinkamai pardavėjų veiklos pelningumui. Nevienodai pasiskirsto pelnas pieno sektoriuje – tarp ūkininko, perdirbėjo ir prekybininko – kai auga pieno sektoriaus pelningumas, bet, jei pieno produktų pasaulinės kainos krenta, ūkininkai visada nukenčia. Tuo tarpu perdirbėjų ir prekybininkų veiklos pelningumas krizių metu dažniausiai nesikeičia, nes vietinėje rinkoje produkcijos kainos vartotojui išlaikomos maksimaliai aukštos. Galiausiai dėl aukštos pieno produktų kainos vartotojui būna apkaltinamas žemdirbys, neva jis daro spaudimą aukštoms pieno supirkimo kainoms, nors faktiškai žemdirbys gauna pačią mažiausią kainos dalį šioje maisto tiekimo grandinėje.
Lietuvoje nėra aiškios pieno sektoriaus ateities vizijos, nes nuolat griežtėjant ūkininkavimo veiklos ir aplinkosaugos reikalavimams, visų jų įgyvendinimui ūkininkai patiria išlaidas, kurios didina produkcijos savikainą. O ES ir nacionalinė parama nepadengia ūkininkams jų patiriamų išlaidų padidėjimo ar atsiradusių nuostolių dėl gamybos apimčių mažinimo įgyvendinant naujus reikalavimus. Įgyvendinamos politikos padariniai daro neigiamą įtaką ne tik Lietuvos pienininkystei, bet ir bendrai Lietuvos ekonomikai, ypač ekonominiam kaimo vietovių gyvybingumui. Iš gamybos traukiasi ne tik smulkūs pieno gamintojai, bet veiklą stabdo ir ūkiai, laikantys 100 ar net daugiau karvių. Atleidžiami iš darbo ūkiuose dirbę darbuotojai. Beprecedentė infliacija, kelis kartus padidėjusios energijos kainos, šešis kartus išaugusios trąšų kainos, o kartu pabrangę ir pašarai, medikamentai, veterinarinės paslaugos – dramatiškai išaugino pieno gamybos sąnaudas.Masiškai traukiantis pienininkystės sektoriui, Lietuvoje susidarys didžiulis disbalansas tarp augalininkystės ir gyvulininkystės, o tai didžiulė grėsmė šalies žemės ūkio tvarumui. ES institucijose svarstoma, kaip didinti organinių trąšų naudojimą, tačiau, traukiantis gyvulininkystės sektoriui, Lietuvoje tokių trąšų mažėja. Neaišku kokiu tikslu bus saugomos daugiametės pievos, jei gyvulių vis mažėja. Nežinia kankina tuos žemdirbius, kurie atsisakę gyvulių negalės suarti savo pievų ir pakeisti ūkio specializacijos, auginti kitas kultūras. Prekybos centrų lentynose neliks pieno produktų iš lietuviško pieno, o tai reikš valstybės negautas pajamas iš pieno gamybos ir perdirbimo verslo. Krizių atveju, sutrūkinėjus tiekimo grandinėms gali kilti grėsmė aprūpinimo maistu, pieno produktais.
Todėl šia rezoliucija reikalaujame:
