Rezoliucija dėl krizės pieno sektoriuje

rezol

(2023-02-08)

Jau daugiau kaip pusmetį pieno gamintojams mažinama žaliavinio pieno supirkimo kaina, kuriai kritus daugiau nei 50 proc., pieno ūkių padėtis tapo kritinė, gamyba nuostolinga, sparčiai judama link masinių ūkių bankrotų. Lietuvoje nėra parengtos ir efektyviai veikiančios pieno sektoriaus stabilumą užtikrinančios priemonės. Ūkininkai išlieka mažiausias derybines galias turinčiais maisto grandinėje. Jiems neįmanoma diktuoti sąlygas perdirbėjams ir ūkininkai visiškai neturi įtakos nustatant galutinę pieno produktų kainą parduotuvių lentynose bei atitinkamai pardavėjų veiklos pelningumui. Nevienodai pasiskirsto pelnas pieno sektoriuje – tarp  ūkininko, perdirbėjo ir prekybininko – kai auga pieno sektoriaus pelningumas, bet, jei pieno produktų pasaulinės kainos krenta, ūkininkai visada nukenčia. Tuo tarpu perdirbėjų ir prekybininkų veiklos pelningumas krizių metu dažniausiai nesikeičia, nes vietinėje rinkoje produkcijos kainos vartotojui išlaikomos maksimaliai aukštos. Galiausiai dėl aukštos pieno produktų kainos vartotojui būna apkaltinamas žemdirbys, neva jis daro spaudimą aukštoms pieno supirkimo kainoms, nors faktiškai žemdirbys gauna pačią mažiausią kainos dalį šioje maisto tiekimo grandinėje. Skaityti

Spausdinti straipsnį Spausdinti straipsnį