Istorija
LŪS tai daugiau nei 100 metų istorija!
Lietuvos ūkininkų sąjunga – pirmoji įkurtoji ir vėliau pirmoji atkurtoji žemdirbių organizacija Lietuvoje. Jos įsteigimo data laikomas pirmasis LŪS suvažiavimas vykęs 1919 m. gruodžio 28-29 d. Pirmuoju organizacijos pirmininku išrinktas aktyvus politinis veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, agronomas Aleksandras Stulginskis, kuris vėliau buvo išrinktas į LR Seimą ir tapo LR Prezidentu. Savo idėjomis ir darbu jis suklojo pamatus gyvybingai ūkininkų organizacijai, kuri buvo atgaivinta mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo išvakarės – 1989 m. vasario 12 d. ir toliau tęsia veiklą atlikdama savo prigimtinę misiją: vienyti ūkininkus bendriems tikslams.
LŪS istorija, nuo pradžių...
Pirmieji Ūkininkų Sąjungos skyriai pradėjo kurtis 1918 metais, tačiau oficialiai centrinė Lietuvos ūkininkų sąjunga įsteigta pirmojo jos suvažiavimo metu – 1919 m. gruodžio 28-29 d., kuriame patvirtinti tų metų gruodžio 20 d. Kauno apskrities viršininko kanceliarijoje įregistruoti sąjungos įstatai.
Steigėjais pasirašė penkiese: du Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Aleksandras Stulginskis ir Jonas Vailokaitis, du kunigai Mykolas Krupavičius ir Juozas Vailokaitis bei Juozas Žebrauskas. Pirmuoju organizacijos pirmininku pirmajame suvažiavime išrinktas aktyvus politinis veikėjas, Nepriklausomybės Akto Signataras, agronomas Aleksandras Stulginskis, kuris vėliau išrinktas į Seimą, tapes Seimo pirmininku, taip pat ir Lietuvos Respublikos Prezidentu. Visi organizacijos vadovai ir centro valdybos nariai buvo veiklūs žmonės, aktyviai dalyvavę nepriklausomos valstybės kūrime, jos politikoje, ne kartą išrinkti į Respublikos Seimą, tvirtai gynė ūkininkų interesus formuojant visą šalies politiką, buvo tvirti demokratijos šalininkai.
Sąjungos įstatuose numatytiems tikslams pasiekti per nepilną dešimtmetį įsikūrė 380 Ūkininkų sąjungos skyrių, vienijančių per 20 000 narių visame krašte. Skyrius galėjo būti įkurtas vos tik susiburdavo 10 narių, norinčių stoti į organizaciją. Skyriai steigė kooperatyvus, kooperatines pienines, vaisių ir linų perdirbimo, gyvulių kergimo, javų valymo punktus, statė malūnus, žemės ūkio produktų supirkimo sandėlius, kūrė nedidelius bankus. Sąjungos žinioje veikė jos įsteigtos ekonominės organizacijos: Centralinis ūkininkų bankas, Lietuvos kooperatyvų centras, pieno perdirbimo bendrovių sąjunga “Pieno sąjunga”, Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjunga.
Ūkininkų Sąjunga leido savo laikraštį “Ūkininkas”, kurį organizacijai perleido pagrindiniu redaktoriumi ilgą laiką buvęs agronomas A.Stulginskis. Ūkininkų sąjunga aktyviai skatino ūkininkus steigti kooperatyvus, teikė jiems finansinę ir teisinę pagalbą, atstovavo kooperatyvų interesus valstybės institucijose.
Pirmieji Ūkininkų Sąjungos skyriai pradėjo kurtis 1918 metais, tačiau oficialiai centrinė Lietuvos ūkininkų sąjunga įsteigta pirmojo jos suvažiavimo metu – 1919 m. gruodžio 28-29 d., kuriame patvirtinti tų metų gruodžio 20 d. Kauno apskrities viršininko kanceliarijoje įregistruoti sąjungos įstatai. Steigėjais pasirašė penkiese: du Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Aleksandras Stulginskis ir Jonas Vailokaitis, du kunigai Mykolas Krupavičius ir Juozas Vailokaitis bei Juozas Žebrauskas. Pirmuoju organizacijos pirmininku pirmajame suvažiavime išrinktas aktyvus politinis veikėjas, Nepriklausomybės Akto Signataras, agronomas Aleksandras Stulginskis, kuris vėliau išrinktas į Seimą, tapes Seimo pirmininku, taip pat ir Lietuvos Respublikos Prezidentu. Visi organizacijos vadovai ir centro valdybos nariai buvo veiklūs žmonės, aktyviai dalyvavę nepriklausomos valstybės kūrime, jos politikoje, ne kartą išrinkti į Respublikos Seimą, tvirtai gynė ūkininkų interesus formuojant visą šalies politiką, buvo tvirti demokratijos šalininkai.
Sąjungos įstatuose numatytiems tikslams pasiekti per nepilną dešimtmetį įsikūrė 380 Ūkininkų sąjungos skyrių, vienijančių per 20 000 narių visame krašte. Skyrius galėjo būti įkurtas vos tik susiburdavo 10 narių, norinčių stoti į organizaciją. Skyriai steigė kooperatyvus, kooperatines pienines, vaisių ir linų perdirbimo, gyvulių kergimo, javų valymo punktus, statė malūnus, žemės ūkio produktų supirkimo sandėlius, kūrė nedidelius bankus. Sąjungos žinioje veikė jos įsteigtos ekonominės organizacijos: Centralinis ūkininkų bankas, Lietuvos kooperatyvų centras, pieno perdirbimo bendrovių sąjunga “Pieno sąjunga”, Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjunga. Ūkininkų Sąjunga leido savo laikraštį “Ūkininkas”, kurį organizacijai perleido pagrindiniu redaktoriumi ilgą laiką buvęs agronomas A.Stulginskis. Ūkininkų sąjunga aktyviai skatino ūkininkus steigti kooperatyvus, teikė jiems finansinę ir teisinę pagalbą, atstovavo kooperatyvų interesus valstybės institucijose.
Tautininkų partijos atėjimas į valdžią ir A.Smetonos atėjimas į prezidentūrą po 1926 metų valstybės perversmo turėjo reikšmingos įtakos Lietuvos ūkininkų sąjungai. Šis įvykis pažymėjo naują etapą sąjungos veikloje. A.Smetonos autoritarinis režimas ir siekis centralizuoti valdžią sukėlė įtampą su Lietuvos ūkininkų sąjunga, kuri tradiciškai gynė savivaldos principus ir ekonominius ūkininkų interesus. LŪS politinė įtaka, būnant krikščionių demokratų viena iš frakcijų Seime, sumažėjo, o ūkininkai-LŪS nariai ir jų kooperatyvai patyrė didesnį valdžios spaudimą. Nors A.Smetonos vyriausybė vykdė kai kurias ekonomines reformas, naudingas žemės ūkiui, tačiau jos dažnai buvo priimamos neįtraukiant ūkininkų atstovų, o tai didino įtampą tarp vyriausybės ir ūkininkų sąjungos. Todėl 1927 metais balandžio 22-23 d. vykusiame LŪS nepaprastajame skyrių atstovų suvažiavime nutarta atskirti LŪS politinę ir ekonominę veiklas į atskiras ir ekonominei veiklai toliau vystyti įsteigti Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjungą (LŪKS), atiduodant pastarosios žinion visą lig šiol sąjungos vykdytą darbą žemės ūkio, pramonės, prekybos srity su jos aktyvais ir pasyvais.
LŪS politinė veikla buvo uždrausta 1936 metais, kuomet A. Smetona uždraudė visų opozicinių partijų veiklą. Ekonominė ūkininkų sąjungos atšaką – LŪKS veikė iki pat sovietų okupacijos 1940 metų birželio. Daugelis LŪS vadovų buvo įkalinti, ištremti kartu su kitais Lietuvos ūkininkais ir inteligentais. Ištremtas buvo ir pirmasis ūkininkų sąjungos pirmininkas A. Stulginskis, kuris pasitraukęs iš aktyvios politikos gerą dešimtmetį iki okupacijos sėkmingai ūkininkavo Jokūbavo dvare (Kretingos r.) ir savo darbu pavyzdį rodė kitiems ūkininkams. „Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku“, savo prisiminimuose apie ūkininkaujantį buvusį Prezidentą A.Stulginskį rašė vienas LŪS steigėjų, žemės ūkio ministras, prelatas Mykolas Krupavičius. (M. Krupavičius „Aleksandras Stulginskis mano atsiminimuose“)
Lietuvos ūkininkų sąjunga vėl atgaivinta šalies nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse – 1989 m. vasario 12 d. LŪS atkūrimą inicijavo P. Paštukas, J.Miliauskas, J.Čiulevičius, M.Treinys, V.Knašys, V.Ramanauskas, E.Grakauskas, A. Baležentis ir kt. Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo LŪS buvo būtent ta organizacija, kuri padėjo ūkininkams susigaudyti besikeičiančioje aplinkoje, atstovavo žemdirbių interesus valdžios institucijose, skatino atgavusius žemės nuosavybės teises užsiimti žemės ūkio veikla, realiai pagelbėjo ūkininkams įsigyti padėvėtos vakarietiškos žemės ūkio technikos iš Skandinavijos šalių. Organizacija turėjo įsteigusi savo skyrių kiekviename rajone, kurie į narius priimdavo ūkininkus ir ūkininkavimu besidominančius asmenis.
Nuo 1992 m. prasidėjo glaudus bendradarbiavimas su Švedijos ūkininkų federacija (LFR), o nuo 1997 m. Tarptautinė Švedijos kooperacijos vystymo agentūra (SIDA). LRF mokymo programų padalinys rėmė LŪS vykdomus įvairius mokymo ir švietimo projektus. Sėkmingiausi projektai: Vadovų mokykla; LŪS moterų tinklo stiprinimas; LŪS skyrių stiprinimas; Projektų valdymas; LŪS informacinio tinklo vystymas; mokymai LŪS vadovams.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo buvo pradėta vykdyti žemės reforma. Atsiradus galimybei atstatyti žemės nuosavybės teises, ūkininkauti pradėjo daug asmenų. Nemaža dalis naujųjų ūkininkų neturėjo tinkamo žemės ūkio išsilavinimo, stokojo žinių, kurios padėtų pelningai plėtoti ir vystyti ūkį. Susiklosčius tokiai situacijai, labai išaugo poreikis konsultuoti ir mokyti ūkininkus, kelti jų kvalifikaciją. Šiai problemai išspręsti 1993 m. birželio 1 d. įkurta Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Jos steigėjais buvo Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija ir Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija.
Lietuvoje keičiantis visuomeninių organizacijų įstatymui į Asociacijų įstatymą, 2004 m. lapkričio 30 d. įvykusiame LŪS suvažiavime buvo priimtas sprendimas, jog LŪS nariais bus iki šio laiko veikę rajoniniai skyriai, kurie jau ir taip dauguma buvo įsiregistravę atskirais juridiniais asmenimis, ir jie vienys ūkininkaujančius fizinius bei juridinius asmenis. Ūkininkų narystė Lietuvos ūkininkų sąjungoje vykdoma per rajoninius skyrius.
Buvę ir esami LŪS vadovai:
- 1919–1922 m. Aleksandras Stulginskis
- 1922–1927 m. Eliziejus Draugelis
- 1989 02 – 1990 07 Povilas Paštukas
- 1990 07 – 2000 11 Jonas Čiulevičius
- 2000 11 – 2001 04 Vidmantas Butkus
- 2001 05 – 2001 09 Virgilijus Šironas
- 2001 09 – 2002 06 Saulius Cironka
- 2002 06 – 2008 07 Genutė Staliūnienė
- 2008 07 – 2021 04 Jonas Talmantas
- nuo 2021 04 LŪS vadovauja Raimundas Juknevičius.