Baltijos šalių ir Suomijos žemdirbių lyderiai pasirašė bendrą deklaraciją dėl naujojo laikotarpio BŽŪP
Balandžio 21 d. Briuselyje, Europos Parlamente susirinko keturių šalių – Estijos, Latvijos, Lietuvos bei Suomijos – ūkininkų organizacijų vadovai ir atstovai į diskusiją su ES Parlamento įvairių frakcijų nariais, atsakingais už BŽŪP pozicijos formavimą, ir su Europos Komisijos atstovais, atsakingais už strategijos ir politikos analizės sritis: Elsi Katainen, NRRP pranešėja, Mirai Neumann iš BŽŪP pranešėjo Norberto Linso kabineto, Catherine Geslain-Lanéelle, DG AGRI strategijos ir politikos analizės direktorė, ir Taru Haapaniemi, žemės ūkio Komisaro Christophe Hansen kabineto narė.
Atvirose ir konstruktyviose diskusijose Europos Komisijos atstovai pripažino, kad dabartiniai pasiūlymai dėl būsimos Bendrosios žemės ūkio politikos dar turi būti tobulinami, geriau atsižvelgiant į realią situaciją ir mūsų regiono specifiką. Pagrindinė žinia, kurią nešė žemdirbių lyderiai – žemės ūkis ir maisto gamyba nėra vien ekonomikos sektorius. Tai strateginio saugumo klausimas. Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija yra Europos Sąjungos rytinis pasienis, tiesiogiai besiribojantis su agresyvia ir nenuspėjama kaimyne Rusija. Todėl gebėjimas išlaikyti gyvybingą kaimą, stiprius ūkius ir vietinę maisto gamybą yra ne tik ekonominis, bet ir nacionalinio bei europinio saugumo klausimas.
Lietuvos ūkininkų sąjungai renginyje atstovavo LŪS vicepirmininkas Gedas Špakauskas ir LŪS prezidiumo narys Mindaugas Maciulevičius. LŪS ir toliau sutelktai siekia savo tikslo – sąžiningos ir stiprios žemės ūkio politikos Lietuvos ūkininkams.
Keturių šalių vadovai ir atstovai pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje pabrėžiamas Baltijos valstybių ir Suomijos žemdirbių strateginis vaidmuo diskutuojant apie BŽŪP po 2027 m. ir Daugiametę finansinę programą. Mūsų regionas susiduria su specifiniais geopolitiniais ir struktūriniais iššūkiais, kurie tiesiogiai veikia žemės ūkio konkurencingumą, investicijas ir maisto gamybos tęstinumą, be to, jis atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant ES maisto saugumą. Daugiau nei du dešimtmečius po įstojimo į ES Estijos, Latvijos ir Lietuvos ūkininkai gavo žymiai mažesnę pajamų paramą už hektarą nei senųjų valstybių narių ūkininkai. Šis paramos deficitas kaupėsi metai iš metų. Jo rezultatus matome šiandien. Mūsų šalių gamybos kaštai, palūkanų normos ir darbo sąnaudos priartėjo prie Vakarų Europos lygio, o paramos lygis – ne. Valstybės narės, kurios Europos Sąjungoje neša neproporcingai didelę saugumo naštą, negali būti paliktos be ES žemės ūkio paramos paskirstymo korekcinių mechanizmų. Negalima leisti, kad būsimoji politika dar labiau gilintų nelygybę. Vienodos pareigos visiems Europos ūkininkams turi reikšti ir vienodai teisingą paramą. Taip pat pabrėžėme, kad ES Bendroji žemės ūkio politika turi išlikti stipri, savarankiška ir tinkamai finansuojama. Ji negali būti išskaidyta ar susilpninta kitų fondų sąskaita. Reikia lankstumo, mažesnės biurokratinės naštos ir realesnių taisyklių, kurios padėtų ūkininkui dirbti, tai ką jis moka geriausiai, o ne eikvoti laiką, energiją ir lėšas popierių pildymui. Deklaracojoje siūloma sukurti specialų rytinio pasienio kaimo atsparumo fondą, išskirtinai skirtą Baltijos šalims ir Suomijai. Šios lėšos turėtų būti nukreiptos į ūkių modernizavimą, maisto perdirbimą, energetinį savarankiškumą, investicijų skatinimą ir kaimo gyvybingumo išlaikymą.
Trijų Baltijos valstybių ir Suomijos žemdirbių organizacijų pasirašytoje deklaracijoje pateikiami šie reikalavimai naujajam programavimo laikotarpiui:
- oficialiai pripažinti žemės ūkį ir maisto gamybą Europos strateginio saugumo dalimi būsimojo laikotarpio BŽŪP ir DFP tiksluose;
- atskiro rytinės ES sienos kaimo vietovių atsparumo didinimo voko, kuris būtų specialiai skirtas Estijai, Latvijai, Lietuvai ir Suomijai, ir kurio valstybės narės negalėtų nukreipti iš žemės ūkio ir maisto gamybos kitiems tikslams;
- teisingai paskirstyti tiesiogines išmokas tarp valstybių narių – siūlomas beveik 1:2 santykis tarp mažiausių ir didžiausių išmokų už hektarą neturi dar labiau padidinti nelygybės, kuri tęsiasi jau daugiau nei du dešimtmečius;
- reikalinga stipri, nepriklausoma ir tinkamai finansuojama BŽŪP , kurios biudžetas būtų išlaikytas bent jau dabartiniu realiuoju lygiu ir pakoreguotas pagal infliaciją;
- būtinas lankstumas taikant paramos viršutines ribas ar išmokų mažinimo įrankį, atsižvelgiant į faktinę valstybių narių žemės ūkio struktūrą;
- pašalinti socialinį sąlygiškumą iš BŽŪP sąlygų, nes darbo teisė mūsų šalyse jau yra išsamiai reglamentuota nacionaliniu lygmeniu;
- nustatant proporcingumo reikalavimus ES lygmens priemonėms, kad jos būtų tikrai prieinamos mažesnėms valstybėms narėms ir organizacijoms.
