(2015-06-01)
2015 m. gegužės 28-29 dienomis Europos Sąjungos ūkininkų-darbdavių organizacija GEOPA-COPA gavusi Europos Komisijos finansavimą surengė seminarą aktualia tema apie nedeklaruotą ir nelegalų darbą žemės ūkyje. Europos Komisija skyrė finansavimą trims seminarams, kurių metu bus analizuojamos skirtingi aspektai, susiję su šia tema.
Nedeklaruojamas darbas, nors ir nevienodu mastu, tačiau yra visoms valstybėms narėms aktuali problema, kelianti grėsmę europiniams teisėtumo, saugumo, solidarumo, socialinio ir mokesčių teisingumo, laisvos rinkos konkurencijos ir laisvo darbuotojų judėjimo Europos Sąjungoje idealams. Dėl šios priežasties kova su nedeklaruojamu darbu taikant tinkamas prevencijos, kontrolės ir kovos su juo priemones yra esminis strateginis sprendimas siekiant suteikti postūmį Europos Sąjungos (ES) ekonominės ir socialinės sistemos konkurencingumui atsižvelgiant į strategijoje „Europa 2020“ nustatytus prioritetus ir gaires.
Neretai nedeklaruotas darbas yra susijęs su individualia veikla, kurią užsiimama, bet nerodomos pajamos. Paprastai tokia veikla būna susijusi su asmeninių paslaugų suteikimu artimiesiems, draugams, pažįstamiems, tačiau oficialaus darbo įkainio nėra nustatyta ir už gaunamas pajamas asmuo nemoka mokesčių valstybei. Tokiu atveju valstybė nukenčia du kartus – ji negauna mokesčių iš asmens ir taip dirbantys asmenys dar įsigudrina gauti valstybinę bedarbio pašalpą. Kita vertus, visos Europos mastu jaučiamas socialinės atsakomybės sutarčių tarp valdžios ir gyventojų trūkumas. Gyventojai nejaučia, kad gautų grįžtamąjį atsaką iš valdžios institucijų už tai, kad sąžiningai moka mokesčius. Trūksta gyventojų lavinimo mokesčių klausimais bei sąmoningumą skatinančių kampanijų.
Nedeklaruotas darbas daugelyje šalių narių yra traktuojamas kaip nelegalaus darbo tęsinys. Jam nesuteikiamas joks atskiras teisinis reglamentavimas ar sąvokinis atskyrimas. Toks atvejis yra Austrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Portugalijoje ir Lietuvoje. Tuo tarpu Ispanijoje, Airijoje, Italijoje, Olandijoje, Švedijoje bei Didžiojoje Britanijoje nedeklaruotas ir nelegalus darbas – tai dvi atskiros teisiškai apibrėžtos sąvokos.
Kalbant apie fiktyvų įsidarbinimą ir sankcijas išaiškinus tokį atvejį daugelyje ES šalių narių darbdavys privalo ne tik sumokėti visus socialinio draudimo mokesčius, bet ir neretai gauna piniginę baudą už šį nusižengimą.
Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Austrija, Belgija, Vokietija, Ispanija, Suomija, Prancūzija, Italija, Švedija, Portugalija, neformalūs darbo santykiai, kurie gali būti įvardinami kaip nedeklaruotas darbas, nelegalus darbas, fiktyvus įsidarbinimas ar net komandiruojamo darbuotojo teisių neužtikrinimas, gali grėsti kriminalinėmis – administracinėmis sankcijomis. Ypatingai griežtai nelegalus darbas yra baudžiamas pietinėse ES valstybėse, ypač Italijoje.
Nedeklaruotas, nelegalus darbas – šešėlinės ekonomikos dalis. Tačiau socialiniai partneriai turi galimybių padėti išsilaisvinti iš jos, ypač tose srityse, kur toks sukčiavimas yra ne paprastas gamybos sąnaudų taupymo būdas, bet, kaip atrodo, neatsiejama gamybos struktūros dalis. Įgyvendinant šios kovos politiką reikia sukurti tinklą, kuriam priklausytų Europos, nacionaliniai ir vietos lygmens veikėjai, gerai suvokiantys šią problemą ir sugebantys propaguoti veiksmus, kurie užtikrintų, kad šešėlinė veikla taptų nebe naudinga. Tai būtų galima pasiekti baudžiant tokią veiklą vykdančius subjektus veiksmingomis atgrasymo priemonėmis ir skatinant juos pasitraukti iš šešėlio prevenciniais ir taisomaisiais veiksmais.
Bendra šešėlinės ekonomikos sąvoka apima įvairią veiklą – nuo neoficialiai vykdomos teisėtos veiklos iki nelegalios veiklos. Nedeklaruojamas darbas apibrėžiamas kaip bet kokia apmokama veikla, kuri savo pobūdžiu yra teisėta, tačiau nedeklaruojama valstybės institucijoms, atsižvelgiant į valstybių narių teisinių sistemų skirtumų. Ši sąvoka apima įvairią veiklą − nuo neoficialių namų ūkių priežiūros paslaugų iki nelegalių gyventojų slapto darbo, išskyrus nusikalstamą veiklą.
Šešėlinė ekonomika daro neigiamą poveikį sklandžiai gamybinei veiklai ir darbo jėgos kokybei, trukdo įgyvendinti į augimą orientuotą ekonominę, socialinę ir biudžetinę politiką ir siekti aukštų ekonomikos ir užimtumo tikslų. Šiuos neigiamus padarinius dar labiau pablogina ekonomikos krizės socialinės ir užimtumo srities pasekmės, dėl kurių mažėja įsidarbinimo galimybės ir kyla pavojus įmonių ir darbuotojų perspektyvoms gauti pelno ir pajamų.
Šešėlinė ekonomika atsiranda ne tik dėl pernelyg didelėmis laikomų sąnaudų (ypač darbo jėgos), taigi jos tikslas – ne tik neteisėtai sumažinti gamybos sąnaudas vengiant mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas. Šešėline ekonomika taip pat norima apeiti darbo įstatymus ir darbo teisės normas (minimalus darbo užmokestis, maksimalus darbo laikas, sauga, sertifikatai). Šiai kategorijai nepriskiriama nusikalstama veikla ir leidimo neturinčių subjektų vykdoma oficiali veikla, tačiau ji apima nereguliariai neoficialiai dirbančius asmenis namų ūkiuose arba kaimynystėje, nors toks darbas paprastai sulaukia didesnio visuomenės pripažinimo.
Tai sudėtingas reiškinys, nes jis apima labai įvairių tipų darbuotojus: savarankiškai dirbančius asmenis, kurie sąmoningai pasirenka dirbti neoficialiai, socialinės apsaugos draudimu neapdrausti arba sutarties nepasirašę arba dalį darbo užmokesčio „vokelyje“ gaunantys samdomi darbuotojai, namų ūkio pagalbininkai, antrosios arba trečiosios darbo vietos nedeklaruojantys darbuotojai, nelegalūs imigrantai, trečiųjų šalių darbuotojai, kuriems neužtikrinti būtiniausi deramo darbo standartai ir kurie dirba pagal subrangos sutartis ES įmonėms.
Daugelis nusikaltimų, susijusių su darbo santykiais, tiesiogiai priklauso nuo finansinių prievolių. Tam, kad tos prievolės mažėtų, būtina paprastinti administravimą, mažinti jo sąnaudas. Tikslinga imtis ne tik nuobaudų sistemos, bet ir tam tikrų prevencinių priemonių, pavyzdžiui, intensyvus tiek darbdavių, tiek darbuotojų švietimas darbo santykių klausimu.
Žemės ūkio sektoriuje nelegalaus darbo problema turi tiesioginį ryšį su perdirbėjų ir prekybininkų vykdoma politika. Jie vis mažina supirkimo kainą, tačiau produkto pagaminimo savikaina nemažėja, neretai gamybos sąnaudos būna net išaugusios dėl įvairių kokybės reikalavimų. Susidaro uždaras ratas – vietiniai darbuotojai nenori dirbti už neadekvatų atlygį, tačiau produktas turi būti pagamintas ir darbdavys turi samdyti darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Mažindamas darbo sąnaudas, neretai tokius darbuotojus darbdavys įdarbina nelegaliai.
Vargu ar greitu metu nelegalaus ir nedeklaruoto darbo problema bus išspręsta. Tai itin sudėtingas procesas liečiantis ne tik mokestines prievoles, bet ir tarpasmeninius žmonių santykius. Vis dėlto, užsimerkti visuomenė šioje vietoje negali, nes nelegalus darbas visų pirma sudaro nelygiavertes konkurencijos sąlygas legaliai įdarbinančiam bei dirbančiam asmeniui.
Straipsnį parengė LŪS projekto ekspertė Giedrė Kojalienė
