2017-03-21
Kai prieš dvidešimt septynerius metus kūrėsi mūsų pirmieji ūkininkai ant pliko lauko, jie buvo niekam nereikalingi. Tuo laiku savo ranką mūsų ūkininkams tiesė Skandinavijos ūkininkai, pasiūlydami savo padėvėtą techniką ir pagalbą. Kai Lietuvą 2000-2006 m. laikotarpiu pasiekė pirmoji Europos Sąjungos SAPARD parama (specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros pasirengimo narystei Europos Sąjungoje parama) reikėjo ieškoti ūkininkų, kurie ją paimtų. Paskolų duoti ūkininkams bankai labai nenorėjo, nes kas tas žemės ūkis buvo? Praktiškai niekas. Kas buvo žemė? Praktiškai niekas, tik juodu darbu kvepiantis arimas. Kai atėjo 2007-2013 m., 2014-2020 m. Kaimo plėtros parama, su ja ne tik sustiprėjo dalis ūkių, bet jos dėka sustiprėjo ne vienas su žemės ūkiu susijęs verslas. Šiandien bankai varžosi dėl bet kokio prakutusio ūkininko dėmesio, bet per tuos 27 metus prakuto pagrinde tik tie, kurie nuolat rizikavo. Deja, ne visi išliko žemės ūkio versle. Dėl įvairių šį sektorių krėtusių krizių ir nuolat kintančios žemės ūkio politikos liko tik ištvermingiausi. Tad apie juos ir kalbėkime.
Lietuvos ūkininkų sąjungos nariai jau kelinta savaitė aktyviai diskutuoja eskaluojamu klausimu apie ūkininkų mokamus mokesčius, o tiksliau apie jiems, neva, sudarytas išskirtines sąlygas nemokėti mokesčių. Tik ar iš tikrųjų taip yra, kad ūkininkai vykdo veiklą visos kitos visuomenės sąskaita ir šiandien dienai Lietuvoje yra tik išlaikytiniai?
Skaitant ir klausant visų tų diskusijų, kyla eilė klausimų: ar ta pati visuomenė apskritai žino, kiek Lietuvoje yra ūkininkų ir kaip iš tiesų jų veikloje yra skaičiuojami mokesčiai? Kas yra iš Europos Sąjungos (ne iš Lietuvos biudžeto) gaunamos tiesioginės išmokos? Ar žinome, kiek iš užregistruotų ūkininkų yra realiai vykdančių žemės ūkio veiklą bei iš to gyvenančių? Ar ta pati visuomenė žino, jog gyventojo, vykdančio žemės ūkio individualią veiklą, mokesčių mokėtojo veiklos apmokestinimas priklauso nuo ekonominio dydžio vieneto (EDV), į kurio gana sudėtingą apskaičiavimą įeina auginamos kultūros, laikomi gyvuliai, gaunamos pajamos iš paslaugų žemės ūkiui, jų perskaičiavimas į standartinį gamybinį pelną, tenkantį vienam hektarui ir gyvuliui?
Paanalizavus esamus duomenis, iš tiesų reikia pripažinti, jog kaltinimai nėra labai teisingi, bet problemų ūkininkų mokestinėje sistemoje yra ir labai didelių. Visų pirma dėl to, kad Lietuvoje pagal skelbiamus duomenis sunku atrinkti grūdus nuo pelų, o juos atsijoti taip niekam iki galo ir nepavyksta.
Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) duomenimis, š.m. kovo 1 d. buvo užregistruota beveik 116,7 tūkst. ūkininkų mokesčių mokėtojų ir 8,4 tūkst. jų partnerių. Tai pačiai datai Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – VIC) duomenimis, atsakingo už Ūkininkų ūkių registrą, ūkininkų registre buvo 122,5 tūkst. ūkininkų. Data ta pati, duomenys skirtingi.
VMI duomenimis, š.m. kovo 1 d. gyventojų, vykdančių žemės ūkio individualią veiklą, kurių EDV mažesnis kaip 2 buvo net 190,3 tūkst. Nuo 2 iki 4 EDV buvo 17,28 tūkst. Tų, kurių EDV lygus 4 ir didesnis buvo 18,55 tūkst., o iš jų 7,1 tūkst. buvo tie, kurių EDV buvo lygus ir didesnis negu 14 EDV. VIC duomenimis, tai pačiai datai iš viso aktyvių valdų nurodoma 161,4 tūkst., pagal EDV: mažiau nei 2 EDV – 129,2 tūkst, nuo 2 iki 4 EDV – 17,4 tūkst., nuo 4 iki 14 EDV – 11,6 tūkst, nuo 14 EDV – 7,6 tūkst. Papildomai nurodoma pensinio amžiaus valdų turėtojų aktyviose valdose – 58,28 tūkst. Data ta pati, duomenys skirtingi. Bet iš esmės, kiekvienoje savivaldybėje deklaruojama po kelis tūkstančius ūkininkų ūkių, o realiai kiekvienoje iš jų yra tik nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų normaliai vykdančių veiklą ūkininkų.
Mokesčių mokėjimo pagrindais svarbiausi yra tie, kurių EDV lygus 4 ir didesnis, nes jie potencialūs PVM mokėtojai, GPM mokesčio mokėtojai, “Sodros” įmokų mokėtojai. Jeigu ūkininko ūkio dydis yra mažesnis negu 4 EDV, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėti nereikalaujama. Tačiau kyla klausimas, ar tie mažieji ūkiai iš tiesų nemoka jokių mokesčių? Juk ne paslaptis, kad tie mažieji iš tiesų nepragyventų vien tik iš žemės ūkio veiklos ir dažniausiai tai yra arba dirbantys kitose srityse, arba pensinio amžiaus žmonės, papildomai užsiimantys ir žemės ūkio veikla. Tai vieni iš jų mokesčius moka per turimas savo darbo sutartis, o kiti jau yra pensijas užsidirbę. Kita vertus, mums irgi yra įdomu, kiek tarp tų itin smulkių ūkininkų yra priemiesčiuose ir miestuose pasistatytų lengvatinėmis sąlygomis namų valdų, kai nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje buvo galima ūkininkui pasistatyti sodybą? Kiek tuo laiku miesto žmonių tapo ūkininkais? Tad skaičiuose išaiškėja, kad apie 18 tūkst. asmenų lieka atsakingi už visos Lietuvos ūkininkus, kurie, neva, neprisideda prie švietimo, medicinos ir pensininkų išlaikymo. 2016 m. rugsėjo 1 d. VMI duomenimis, PVM mokėtojų buvo 15,6 tūkst. ūkininkų. Tačiau akivaizdu, kad tie, kurie tikrai vykdo žemės ūkio veiklą, savo ūkiuose yra įdarbinę žmones ir ne po vieną, o ūkio darbuotojų išlaikymas yra susijęs su VMI ir Sodrai mokamais mokesčiais, lygiai tokais pačiais kaip ir visies kitiems. Tik visos šios išlaidos ūkininko ūkio veikloje atsiranda sąnaudose, o jo, kaip fizinio asmens mokesčiai, sumokami priklausomai nuo to, ar jo veikla gavosi pelninga, ar nuostolinga. Tiems, kurie nežino kaip ūkininkai skaičiuoja savo veiklos apmokestinamas pajamas, derėtų priminti.
Žemės ūkio veiklą vykdantys gyventojai, gaunantys pajamų iš žemės ūkio produktų gamybos, paslaugų žemės ūkiui teikimo ir realizuojant savo ūkyje pagamintų maisto produktų, moka 5 proc. gyventojų pajamų mokestį (GPM), jeigu yra įregistruoti PVM mokėtojais arba privalo jais registruotis. Tai yra įtvirtinta įstatyme su tikslu siekiant sušvelninti Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos skirtumų pasekmes tarp naujųjų ir senųjų šalių. Kaip žinia, PVM mokėtojais privalo registruotis, kai pajamos sudaro daugiau kaip 45000 Eur per paskutiniuosius 12 mėnesių. Apmokestinamas skirtumas tarp gautų (uždirbtų) žemės ūkio veiklos pajamų ir juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstų faktiškai patirtų išlaidų. Jei ūkininkas ne PVM mokėtojas, pajamų mokestis – 0 procentų. Pajamoms pripažinti ūkininkas turi pasirinkti jų pripažinimo apskaitos principą: pinigų – pajamos pripažįstamos pinigų gavimo momentu, t. y. apmokėjus, arba kaupimo – pajamos pripažįstamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į jų apmokėjimą. Kaupimo apskaitos principas taikomas tada, kai gyventojas yra PVM mokėtojas arba savo veiklai priskiria ir naudoja ilgalaikį turtą. Tik gyventojai, naudojantys kaupimo apskaitos principą, susidariusius mokestinio laikotarpio nuostolius gali perkelti į kitus mokestinius metus. Neapmokestinamosios pajamos yra tiesioginės išmokos pajamų lygiui palaikyti ir parama, gaunama iš Nacionalinės mokėjimo agentūros. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse.
Metamus teiginius, kad tiesioginės išmokos – tai lėšos iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, norime paneigti. Tai yra bendrosios Europos Sąjungos žemės ūkio politikos dalies išmokos, mokamos visos ES žemdirbiams ir tik tiems, kurie laikosi įvairių tos pačios ES nustatytų reglamentų įgyvendinimo. Lietuva tikrai nėra tarp daugiausiai gaunančių išmokų ir net nesiekia vidurkio. Tarp visų šalių esame vieni mažiausiai gaunančiųjų, tačiau bendroje rinkoje esame priversti konkuruoti su daugiausiai išmokų gaunančių šalių ūkininkais. Išmokos nėra skirtos kaip koks priedas, papildomos pajamos ar viršpelnis prie vykdomos žemės ūkio veiklos. Tai lėšos, skirtos pajamų palaikymui ir kaip kompensacija už praradimus, vykdant aplinkai naudingą veiklą, už kraštovaizdžio elementų išsaugojimą, už geros agrarinės būklės palaikymą ir kaip jau minėjome ES reglamentų vykdymą.
LR Seimo narė p. A. Maldeikienė ūkininkus įvardina kaip „gyventojų grupę, kuri yra ne tik pasiturintys, bet labai turtingi“. Niekas neneigia, kad yra turtingų ūkininkų, tačiau tokių yra tik vienetai, kaip ir bet kurio kito tipo versle. Be kita ko, turtingiausiais laikomi ūkininkai yra tarp labiausiai įsiskolinusių banko institucijoms asmenų, nes jiems nuolat tenka skolintis lėšų ūkio modernizacijai ir apyvartinėms lėšoms. Žemės ūkio veikloje už produkciją pajamas gali gauti tik nuėmęs derlių, parduodant kelis metus augintą gyvulį ir tik pienininkystėje galima gauti pastovesnes pajamas. Bet jas išlyginti su išlaidomis įmanoma tik tada, kai sektorius yra neveikiamas išorinėse rinkose purtomų krizių. Dažnas ūkininkas yra priverstas savo veikloje būti nuolat įsiskolinusiu įvairioms žemės ūkį aptarnaujančioms įmonėms už teikiamus kreditus trąšoms, augalų apsaugos priemonėms ir už tai mokėti nemažas palūkanas.
Norime atkreipti dėmesį, jog visa Lietuvos mokesčių politika yra pakankamai sudėtinga ir turinti įvairiose srityse daug išimčių. Būtent tas sudėtingumas ir pernelyg dideli mokesčiai mūsų šalyje verčia kovoti dėl savo veiklos lengvatų. Ūkininkai visada yra linkę tartis, tačiau turi būti visiems vienodos sąlygos gyventi ir dirbti. Juk Lietuvoje dabar gyvenimas koncentruojamas tik į didelius miestus ir nėra skiriamas pakankamas dėmesys regionams. Tų pačių dar šiek tiek prakutusių ir gyvenančių ūkininkų dėka yra daromi darbai regionuose. Tai, kad Lietuvoje jau užaugo viena ir auga jau kita karta, kuri nelinkusi dirbti, o tik gyventi kitų sąskaita, yra pačios valstybės ilgalaikės politikos nebuvimas. Ieškodami tariamų milijonų tarp ūkininkų, ieškokite jų ir tarp visų kitų individualią veiklą vykdančių verslo subjektų. Tie, kurie iš tiesų dirba žemę, skaičiuoja, kad pragyventų, išmaitintų savo šeimą ir turėtų už ką įdarbinti kitus savo ūkyje, nėra kokie valstybės išlaikytiniai. Žemė yra šiuo metu itin brangi Lietuvoje, bet ji yra pagrindinė priemonė žemės ūkio veikloje. Žemės įsigijimas nėra įskaičiuojamas į ūkininko veiklos išlaidas. Pinigus žemei įsigyti ūkininkas turi sutaupyti iš savo ūkio veiklos. Ir didžiausius žemės plotus Lietuvoje valdo net ne ūkininkai, o verslo grupuotės. Lietuvos ūkininkai netgi būtų dėkingi, jeigu Seimo narė p. A. Maldeikienė sutvarkytų Lietuvoje tas verslo grupuočių sąsajas, nertas ir suregztas per visos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Tačiau ūkininkai taip ir netapo puikiais lobistais. Ir tie ūkininkai, kurie atėjo šiuo metu į Seimą, tikrai nėra tie, kurie gins ūkininkus nuo mokesčių nemokėjimo. Mes tai galime tik pavadinti ūkininkų atstovų išbandymą valdžia. Bet jeigu jie, būdami valdžioje, sugebės sutvarkyti ir suvaldyti visą chaotiškai veikiančią Lietuvos biurokratinę bei mokesčių sistemą, galbūt ir bus galima teigti, kad ūkininkai moka gaspadoriškai tvarkytis ne tik ūkyje, bet ir valstybėje.
Post Scriptum. Kita vertus, kai 2015 m. rudenį Lietuvos ūkininkų sąjunga norėjo pasikviesti tuo laiku ekonomistę, o dabar jau Seimo narę p. A. Maldeikienę į savo renginį ir paprašė pristatyti pranešimą mūsų nariams aktualia tema, ji pasiūlė temą apie politiką ir viešuosius finansus. Tik tada patikino, jog apie žemės ūkį praktiškai neišmano nieko: „teskiria arklį nuo karvės ir pastarnoką nuo krapo“. Tada taip ir nepavyko suderinti pranešimo, nes kai išaiškėjo, jog renginio vieta buvo ne Vilniuje, o Kauno r., tad per toli, o ir per vėlai, neva, pradėjome dėl jo tartis. Tačiau išeina, jog per gerus metus p. A. Maldeikienė gerai įsigilino į žemės ūkį ne kiek įvesdama aiškumo, o tarpusavyje sukiršindama visuomenę. Nors ūkininkus laiko bemoksliais, žemo išsilavinimo, kuriančius mažos vertės produktus, galime įrodyti, kad mokame vienu metu ne tik sėti, sodinti, purkšti, pjauti, melžti, gydyti, prižiūrėti, bet ir gerai susiskaičiuoti, kiek iš tiesų sumokame įvairių mokesčių, ką galėtume įtraukti į savo ūkio veiklos sąnaudas. Šis klausimas išsamiau bus aptartas LŪS prezidiumo išplėstiniame posėdyje kovo 24 d.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas
