2021-01-08
2020 m. gruodžio 31 d. laikraštis „Ūkininko patarėjas“ spausdino korespondento Stasio Belskio paruoštą LŪS vicepirmininko, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininko Raimundo Juknevičiaus komentarą žemdirbiams dabar itin aktualia tema apie Žaliąjį kursą. Kviečiame paskaityti LŪS vicepirmininko įžvalgas.
Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas JUKNEVIČIUS:
Aukščiausiu lygiu politikai skelbia ambicingus planus ir strategijas jiems pasiekti. Žaliasis kursas apima aplinkos apsaugos ir klimato kaitos valdymo kryptis. Iš to kilo ir Europos Komisijos priimtos strategijos. Dar didesnius įsipareigojimus, nei buvo numatyti Paryžiaus susitarime, ES prisiėmė Energetikos ir klimato srities planuose, kur šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisiją ketinama sumažinti net 55 proc., palyginus 1990-uosius ir 2030-uosius metus. Lietuva privalės grįžti ir persvarstyti Nacionalini energetikos ir klimato srities planą bei prisiimti didesnius įsipareigojimus. Neramu, kokie įsipareigojimai teks žemės ūkio sektoriui, nes ankstesniame plane ŠESD emisiją žemės ūkyje buvo įsipareigota sumažinti 9 proc., palyginant 2005 m. su 2030 m., o tai žymiai didesni įsipareigojimai nei aplinkinių šalių. Pavyzdžiui, kaimynės Estija ir Lenkija ketina didinti žemės ūkio produkcijos gamybą, todėl planuoja, kad per šį laikotarpį šių šalių žemės ūkyje ŠESD emisija padidės. Lietuvos politikai pasiryžę mus vesti gerovės valstybės kūrimo keliu, bus mažiau skurstančių, valstybinis sektorius geriau finansuojamas teiks daugiau kokybiškų paslaugų piliečiams ir visų pragyvenimo lygis augs. Bet kaip šis kelias atrodys Lietuvos kaime, kol kas neaišku, nors pajamos kaime mažesnės nei miestuose, skurdo, socialinės, emigracijos problemos ryškesnės, todėl dėmesys kaimui turėtų būti ypatingas.
Gilinantis į strategijų esmę, nesunku suprasti, kad jos sunkiai dera viena su kita, jog teks ieškoti būdų, kaip jas derinti, pasirinkti prioritetus, ieškoti kompromisų, teisingai prognozuoti strategijų įgyvendinimo pasekmes, investuoti ten, kur aplinkosauginiu, socialiniu, ekonominiu požiūriu galima tikėtis geriausio efekto. Pateiksiu pavyzdį, kuris tikrai turės tiek šalininkų, tiek skeptikų. Vienas iš deklaruotų tikslų – Lietuvoje ekologinių pasėlių plotą iki 2030 m. padidinti daugiau kaip tris kartus ir pasiekti 25 proc. nuo visų deklaruotų pasėlių. Skamba patraukliai, nes turėsime daugiau nei tris kartus didesnį plotą, o tai reiškia tiek pat kartų daugiau kokybiško mausto. Didėjant pasiūlai, vartotojams bus patrauklios sąlygos jį įsigyti. Bet ar tikrai? Lietuvos vartotojai neįperka ekologiškų produktų, todėl žymią dalį Lietuvoje užaugintos produkcijos šiuo metu tenka eksportuoti. Ekologinės produkcijos gamybos plėtrai reikės tiek pat kartų daugiau lėšų kaip ekologiniams ūkiams paremti, nes be paramos neįmanoma pasiekti ūkių rentabilumo, nebent vartotojai stebuklingu būdu taps turtingesni ir sąmoningesni, todėl ryšis sumokėti žymiai didesnę kainą, kuri padengs ekologinės produkcijos gamybos kaštus.
Sunku patikėti, kad lėšų paramai bus tiek rasta, nes šiuo metu ekologinių ūkių plėtra yra sustojusi ir net sumažėjusi trūkstant lėšų jiems remti. Šiems ūkiams pagrindinis pajamų šaltinis – pajamos iš parduotos produkcijos. Bet pajamos priklausys nuo rinkos diktuojamų kainų, kurios susireguliuos veikiamos pasiūlos ir paklausos dėsnio. Ar išaugus pasiūlai galime tikėtis tokio paties paklausos augimo ir dėl to stabilių kainų? Ekologiškos produkcijos savikaina yra didesnė nei intensyvios gamybos produkcijos. Ar vartotojai galės daugiau skirti lėšų įsigydami daugiau ekologiško maisto? Tai nesunku būtų įsivaizduoti augant pragyvenimo lygiui arba iš esmės pakeitus maitinimosi įpročius, bet nei vienas, nei antras faktorius nebūtų pasiekiamas per trumpą laiką. Šiuo metu gana daug Lietuvoje užaugintos ekologiškos produkcijos parduodama tomis pačiomis kainomis kaip intensyvios gamybos būdu pagaminta produkcija, kurios gamybos kaštai tikrai mažesni. Tad ekologiška produkcija parduodama žemiau savikainos, neskaičiuojant paramos. Kai kurie ekologiški produktai eksportuojami į labiau pasiturinčias ES ar kitas šalis, kur vartojimas didesnis. Ten kol kas išlieka didesnės produkcijos kainos, todėl apsimoka eksportuoti, nes su kaupu gaunama nauda padengia eksporto sąnaudas. Tose šalyse, kur veda lietuviškų ekologiškų produktų gijos, taip pat ketinama žymiai plėsti ekologinės gamybos apimtis, todėl tose rinkose konkurencija stiprės, tad bus sunku šiose rinkose išsilaikyti ir tikėtis šiandien gaunamų aukštų kainų.
Dar vienas aspektas kelia abejonių. Teigiama, kad ekologinė gamyba neteršia aplinkos ir visomis prasmėmis yra draugiška aplinkai, bet ar ji visais atvejais bus neutrali ar turės teigiamą poveikį vertinant ŠESD emisiją? Aiškinama, kad ekologinis ūkininkavimas draugiškesnis dirvožemiui ir prisideda prie anglies kaupimosi dirvoje, bet kyla abejonių, nes ekologiškai ūkininkaujant su piktžolėmis, kenkėjais ir ligomis kovojama purenant dirvą, o tai didina intensyvesnį dujų išsiskyrimą iš dirvožemio, be to, šiems darbams atlikti reikia daug energijos.
Yra taikoma metodika, kuri leidžia apskaičiuoti ŠESD pėdsaką produkcijos vienete. Pagal šią metodiką nesunku įvertinti, kad, užauginus intensyviai vieną toną kviečių, energijos ir ŠESD išsiskyrimas bus mažesnis, nei užauginus tą pat; kiekį kviečių ekologiškai. Tad ar sprendimas ekologinių pasėlių plotus padidinti yra tas kelias, kuris padidins kaimo žmonių pajamas, mažins atskirtį ir spręs aplinkos apsaugos bei klimato kaitos stabdymo tikslus, tenka suabejoti. Ar pavyks vienu šūviu nušauti visus zuikius? Bus Įtikinėjančiųjų, kad būtent taip ir nutiks, bet didelės duomenų imties, galutinės ir visapusės mokslinės analizės pasigendame. Ar tikslas – vartotojui pasiūlyti daugiau kokybiško, ekologiško maisto nesudarys maisto brangimo sąlygų Lietuvos, Europos ir pasaulio mastu, nes maisto gamyba sumažės, tad ar bus garantuota apsirūpinimo maistu sauga? Europai sumažinus žemės ūkio produkcijos gamybos intensyvumą ir dėl to sumažėjus eksporto apimtims, ar nebus dėl to labiau kertami atogrąžų miškai ir imta intensyviau ūkininkauti jautriuose ir pažeidžiamiausiuose gamtosauginiu požiūriu regionuose tam, kad išspręstų šių šalių apsirūpinimo maistu problemą ir subalansuotų pasaulinį maisto poreikį? Šie klausimai kol kas be atsakymų.
Ūkininkai mielai rinktųsi ūkininkauti ekologiškai, jei tai diktuotų paklausa, nes norisi būti socialiai atsakingais verslininkais. Bei kol kas labai trūksta faktų, kad ekologiškos produkcijos paklausa augs, tad priimdami strateginius sprendimus ūkininkai turi būti įsitikinę, kad verslas bus sėkmingas ir užtikrins šeimos ir ūkyje dirbančių darbuotojų pajamas. Politikai keisis, kartu ir politika, o kaime gyventi reikės ne tik šiandien, todėl daug kartų matuojame, kad neapsigautume. Net ir analizuojant vienintelį pavyzdį vis dar lieka daug neatsakytų klausimų. Labiau pasigilinus jų tik daugėja, o atsakymų mažėja.
Pagrindinė idėja aiški – norime gyventi geriau, bet kartu mažiau kenkdami aplinkai. Nerastume tokio žmogaus, kuris nesutiktų, kad ši idėja kilni ir gera, ūkininkams tai suprantama ir priimtina, nes jie savo darbu prisideda prie pajamų lygio kėlimo Lietuvos kaime ir BVP bei eksporto skaičių. Todėl turime išsaugoję tokį gražų kraštovaizdį ir bene mažiausiai ES užterštą aplinką. Yra daug manančiųjų, kad be gamtosauginių tikslų, būtina sistemiškai spręsti ir atskirties problemas. Šiuo metu pasaulyje skaičiuojama daugiau nei 800 mln. badaujančių arba reguliariai neprivalgančių žmonių, iš kurių daugiau nei 20 tūkst. kasdien miršta nuo bado. Bet 1,7 mlrd. žmonių turi problemų dėl nutukimo, kurį dažnai lemia persivalgymas. Skurstantys žmonės neturi galimybių prisidėti prie mažesnio aplinkos teršimo, o pasiturintiems dažnai trūksta įsijautimo ir noro mažinti perteklinį vartojimą.
Tad socialinės problemos ir atskirties mažinimas negali būti užmiršti siekiant kitų ambicingų tikslų. Jei skurdžiai gyvenančios šalys nesulauks pagalbos, tai ES gali tekti vis daugiau investuoti į pabėgėlių sukeltų problemų sprendimą.
Savo kailiu ūkininkai patiria, kad klimatas keičiasi ir daugėja ekstremalių reiškinių. Jei reiškinių mastas nėra didelis, tai sušvelninti daromą žalingą įtaką žemės ūkio produkcijai galime pasirinkę progresyvias technologijas, techniką, pasinaudoję selekcijos pažanga, patobulinę melioracijos sistemas, kad jos taptų reguliuojamos ir gerai funkcionuotų mažindamas perteklinę drėgmę, bet nesausintų dirvų, kai prasideda sausringas periodas. Darbo, energijos, žaliavų sąnaudas reikšmingai gali sumažinti gamybos procesų kompiuterizavimas, išorinių duomenų bazių panaudojimas ir dirbtinio intelekto pritaikymas. Buvo, yra ir ateityje bus remiamas ūkių modernizavimas, siekiant draugiškesnės aplinkai ir efektyvios gamybos, kas prisideda prie ūkių konkurencingumo didinimo. Klausimas tik, kiek tam bus skirta lėšų ir ar visiems vienodai palankios bus paramos teikimo taisyklės? Stabilizuoti ūkio pajamas dėl klimato reiškinių daromos žalos gali padėti pasėlių draudimas, bet yra žalos, kurios negali būti kompensuojamos draudimo priemonėmis. Rinkos kainų pokyčiai, dėl kurių ūkininkas netektų didelės dalies pajamų, nėra draudiminiai įvykiai, bet nuostolius gali padėti kompensuoti rizikos fondai. Kurių kol kas Lietuvoje dar nėra, bet teisinė bazė kuriama ir atsiras prielaidos jiems įsteigti. Besidraudžiantys ūkininkai ir dalyvaujantys rizikos fondų veikloje gali tikėtis paramos. Kad ūkininkams ateitis leidžia tikėtis lengvesnio gyvenimo, mažai kas tiki, bet neverta pamiršti, kad esame savo likimo kalviai.
Manyčiau, gal jau gana akcentuoti politikų pasirinktos strategijos naudingumą ir neišvengiamumą. Žmonės jau turi pakankamai informacijos, kodėl reikia ambicingų strategijų. Atėjo laikas koncentruotis į detalius veiksmus, kuriais bus siekiama ambicingų tikslų įgyvendinimo, norisi stebėti labai tikslų resursų planavimą ir naudojimą. Bet ekonomikos skatinimo fondo skirstymo pavyzdžiai kelia abejonių dėl finansuojamų projektų atrankos skaidrumo ir efektyvumo. Todėl ir kitų strategijų įgyvendinimo tikslais prisidengiant galima tikėtis panašių ir ne visai aiškių procesų. Nors kalbama, kad bus skiriamos didžiulės lėšos, bet kai jos išskirstomos, pamatome, kad jų nėra daug. Ūkininkų bendruomenėje kyla nerimas dėl to, kaip jie bus apkrauti papildomais įsipareigojimais ir kaip konkretus ūkis bus proporcingai paremtas, ūkininkui investavus ir pasiekus jam iškeltus tikslus.
Statistiniai duomenys byloja, kad iki šiol nebuvo pasiektas tolygus investicinės paramos pasiskirstymas tarp ūkių, kas darė įtaką skirtingų ūkių konkurencingumui. Baiminamasi, ar nebus vieniems ūkininkams tik papildomos išlaidos, o kitiems – gausi parama ūkiui modernizuoti, prisidengiant išpūstais projekto naudingumo skaičiais. Ar neatsitiks, kad ir šį kartą tik nedidelė dalis ūkininkų sugebės pasinaudoti investicine parama. Versle privalome turėti aiškias gaires, kur link bus judama ilguoju periodu ir kokie bus artimesnio laikotarpio planai bei uždaviniai. Kol kas daugelio žemės ūkio verslu užsiimančiųjų galvose yra sumaištis, nes be skambių strategijų pavadinimų, labai pasigendame konkretumo, įvardijus priemones, kuriomis bus siekiama užsibrėžtų tikslų, nerandame pakankamai duomenų ir analizės, kiek tikslams pasiekti prireiks lėšų, kaip bus pasidalyta finansine našta, kokios modeliuojamos pasekmės įgyvendinus projektus.
Strategijos bus perkeltos į žemės ūkio politiką įgyvendinančius teisės aktus Jau pasirodė ES rekomendacijos valstybėms narėms dėl bendrosios žemės ūkio politikos BŽŪP iki 2027 m. strateginių planų, dar laukia ilgas kelias, kol nuo strateginių planų bus pereita prie įgyvendinimo dokumentų rengimo ir bus paruoštas visas teisės aktų paketas. Turėsime bent dvejus pereinamuosius metus, kurie turėtų leisti verslui palaipsniui adaptuotis prie naujų reikalavimų, bet kartu tai žinia, kad reikalavimai nuolat keisis, todėl taip geidžiamo verslo aplinkos pastovumo artimiausiu metu tikėtis neverta. Nors Europos politikai aukščiausiu lygiu kalba apie tai, kad teisės aktai bus priimami tik įvertinus jų įgyvendinimo pasekmes, bet matome, kad laikas negailestingai verčia politikus skubėti ir priimti sprendimus, pasikliaunant politine intuicija, bet ne detalia, visa apimančia analize. Ūkininkų pasitikėjimas grįš tik tada, kai žemės politikos formavimo procesai taps skaidrūs ir aiškūs.
Yra prasidėjęs politinis dialogas tarp valdžios ir žemdirbių bei Lietuvos kaimo bendruomenių atstovų. Bet kol kas vis dar lieka daug neatsakytų klausimų, todėl kyla nerimas, ar žemdirbiai netaps politinių eksperimentų objektu, kurių atkūrus Lietuvos nepriklausomybę netrūko. Daugeliui ūkininkų dėl šių politikos vingių teko užverti savo ūkių vartus negrįžtamai. Nemanau, kad ūkininkai kalti, jog nustojo auginti linus, jog Lietuva didesnę dalį kiaulienos jau ne eksportuoja, bet įsiveža. Lenkijos ūkininkams apsimoka auginti gyvulius ir melžti karves, o pas mus šis verslas dažniau nuostolingas, nei patrauklus vystyti. Sunkiai su kaimynais gali konkuruoti daržininkystės ir sodininkystės šakos Lietuvoje plėtotajai.
Žemės ūkio, o su juo ir Lietuvos kaimo bėdos dėl kreivai padėtų žemės ūkio politikos pamatų prasidėjo seniai, todėl net tikrai reikšmingos sumos, mestos gelbėti su sunkumais susiduriantiems sektoriams, nedavė laukiamų rezultatų. Pinigais buvo bandoma užkamšyti skyles, bet jų mažai teko arba tiesiog nieko nebuvo daroma, kad būtų pašalintos skylių atsiradimo priežastys. O pagrindinė priežastis – dėl silpno politinio įsikišimo, valdžios neveiksnumo, nevaldant procesų, laukinio kapitalizmo sąlygomis susiformavusi beveik monopolinė rinka, kuriai kaip atsvara galėjo būti išvystyta kooperacija ir trumpesnės maisto tiekimo grandinės. Neveikia reguliacinis mechanizmas, kuris neleistų susidaryti ir augti itin stambiems ūkiams, nes ribojimai vienam asmeniui įsigyti daugiau nei 500 ha žemės ūkio paskirties žemės nesunkiai apeinami steigiant susijusius ūkius, kurie dėl įstatymų spragų būna pripažįstami nesusijusiais, tad ribojimai jiems netaikomi. Dėl tos pačios priežasties jokio efekto negali duoti taip plačiai tarp politikų diskutuotas tiesioginių išmokų ribojimas. Tad tik politikams atlikus rimtą analizę ir radus realių, o ne kosmetinių būdų pasiekti normalias konkuravimo sąlygas žemės ūkyje ir visoje maisto grandinėje, galime tikėtis esminių permainų, o kartu ir viltis šviesesne ateitimi Lietuvos kaime.
Turime pripažinti, kad ne visiems ūkininkams ankstesnė žemės ūkio politika buvo nepalanki. Laimi tie, kurie buvo aktyvūs. Lietuva turi išskirtinių ūkių, taikomomis unikaliomis technologijomis, pasirinkta verslo plėtros strategija, atrasta neužpildyta rinkos niša, sugebėjusių įžvelgti galimybes ir pasinaudoti verslui teikiama parama. Laimėjo tie, kuriems duota verslumo gyslelė arba to greitai mokėsi. Užauginti kokybišką produkciją su mažiausiomis sąnaudomis šiais laikais nebepakanka, jos realizacijos galimybės dažniausiai nulemia verslo pelningumą. Reikia nuspėti vartotojų lūkesčius, kurie kartais kinta sunkiai prognozuojama, pačia netikėčiausia linkme. Manau, daugelis sėkmingų ūkininkų gali džiaugtis sėkme ne dėl to, kad yra laimės kūdikiai, nors gal rastųsi ir tokių, bet dėl to, kad, įvertinę visas verslo rizikas ir galimybes, įgyvendino teisingai pasirinktą verslo strategiją.
Peržengiant Naujųjų metų slenkstį svarbu tikėti, kad ateinantys bus visomis prasmėmis geresni už praėjusius. Bet ne mažiau svarbu objektyviai įvertinti galimybes ir stengtis jomis maksimaliai pasinaudoti. Žemės ūkio verslas labiau nei daugelis kitų verslų yra priklausomas nuo gamtos malonės. Be to, labai nenuspėjamos kainos rinkose, ypač jei yra ilga maisto tiekimo grandinė arba prekyba orientuota į eksportą. Turime dar vieną, ne mažiau svarbų ir nulemiantį verslo sėkmę išorinį veiksnį – žemės ūkio politiką. Visų šių veiksnių pakeisti ar jų veikimo išvengti, deja, nepavyks, todėl turime įsivertinti iš jų kylančias grėsmes, o gal net atrasti naujų galimybių ir pasirinkti teisingą verslo strategiją. Bet strategijai reikalinga kuo didesnė surinkta informacija, kad ją analizuodami rastume geriausius sprendimus. Kaime žmonių nuolaikos būtų geresnės, jei būtų susprogdintas nežinios burbulas ir jei ūkininkai galėtų įtikėti, kad jų laukia palankūs pokyčiai. Kol kas ūkininkų lūkesčiai gana niūrūs.
