(2021-05-28)
Nuo praeitos savaitės Pakruojo rajono gyventojai, kurie turi žemės sklypų prie upelių Ramytė, Plonė, Beržtalis, Virčiuvis, Pala, Ežerėlė ir Maučiuvis, sulaukė svečių. Juos lanko projekto „Sidabros ir kitų upių ruožų renatūralizavimas“ UAB „Inžinerinis projektavimas“ projektuotojas. Apsilankymo tikslas – gauti sutikimą, kad galėtų per prie upelio turimą sklypą pasiekti jo krantą. Savininkai prašomi pasirašyti sutartis, kuriose rašoma, kad baigus darbus laikinieji privažiavimai bus sutvarkyti išlyginant visus galimai atsiradusius dirvos paviršiaus pažeidimus. Pakalbintas LŪS Pakruojo skyriaus pirmininkas Albinas Navickas išdėstė savo ir rajono ūkininkų sąjungos narių nuomonę šiuo klausimu. Numatyta apie upelių renatūralizavimą kalbėti ir birželio 1-ą dieną vyksiančiame nuotoliniame išplėstiniame LŪS prezidiumo posėdyje.
Sutarčių pateikimas ir pasirašymas sukėlė nerimą savininkų ir žemės sklypų nuomininkų tarpe. Pirmiausia tai, kad dar sovietmečiu minėti upeliai buvo ištiesinti ir tapo melioracijos grioviais. Naujoji Europos politika ragina šalis nares imtis priemonių, kad upės grįžtų į savo pradinę būseną, kad išliktų benykstanti vandens augmenija ir gyvūnija. Norai tikrai gražūs… Tačiau kas čia negerai laukų savininkams? Ogi melioracija. Jos pagrindinis tikslas – išsaugoti griovių, šiuo atveju minėtų upelių, tiek krantų, tiek vagos švarą. Jie turi būti be žolių, krūmynų, augančių medžių ir kitų natūralių teršalų. O štai renatūralizavus, tai yra atstačius natūralią upelio būseną, atsiranda pavojus vagos užsinešimui. Žiedadulkės, krintantys lapai, ajerai, vėjo atpučiami šiaudai, nupjauta žolė, įvairios sąnašos nuguls dugne ir taip susidarys natūralus dumblas. Jo susidarymas neišvengiamas, nes mūsų krašte vyrauja lygumos ir minėtų upelių tėkmės beveik nėra arba ši yra labai maža. Taigi, kai atstatys upelių vagas, po minėto projekto melioracijos sistemos praras savo funkcionavimą. O tai jau lems ir sklypo būklės pasikeitimą. Pakruojo rajone yra 1383,4 km griovių ir sureguliuotų upelių. Vyriausybė mūsų rajonui kasmet skiria lėšų vidutiniškai iki 25 kilometrų melioracijos griovių ir juose esančių statinių remonto darbams. Tai labai nedaug, nes į tą pačią vietą tvarkyti statinio bus galima grįžti po gerų dešimtmečių. O atlikus upelių renatūralzavimą neišvengiamai vandens lygis pakils 15-20 cm ir melioracijos sistemos nebefunkcionuos, o iš čia ir natūrali pasekmė – laukai užpelkės.
Tai, kad reikės daugiau lėšų ir darbo prižiūrint upelių pakraščius, teigia ir projektuotojas Povilas Liutkevičius. Jis aiškina, kad vandens lygio pakilimas nėra numatomas, o akmenis guldys tose upelio vietose, kurios yra toliau nuo melioracijos žiočių, tad sistemos negadins. Tik pasunkės nušienavimas pakrančių, mat dabar naudojamas traktorius nebegalės lengvai pravažiuoti, nes atsiras natūralios kliūtys: akmenys, kelmai ir medžiai. Pakalbintas Aplinkos apsaugos agentūros specialistas Stasys Paškauskas sako, jog upių vagos renatūralizavimas yra būtinas ne tik dėl to, kad būtų galima grąžinti vandens augmeniją ir gyvūniją į upelius, bet ir padėtų vandens telkiniams. Į nuogąstavimus, kad nebebus galima valyti upelių, atsako, jog nebus leidžiama valyti tik ištisai viso upelio. Tuo tarpu tose vietose, kur yra melioracijos žiotys, jokių pokyčių nebus. O ir planuojamos įrangos bus pakankamai nutolusios nuo žiočių, ar tokių vietų, kur galėtų būti papildomų problemų su lauko apsėmimu. Dėl planuojamų sodinti medžių ir jų priežiūros, pašnekovas sakė, jog projekte planuojama medžius sodinti grupelėmis, kad neapsunkintų priežiūros. Be to, mūsų rajone vykdoma aktyvi žemdirbystė, o laukai pakankamai nuplikinti, tad dažnai yra sausuoju laikotarpiu dirvos paviršius nupustomas. Neretai matome ir apsaugos zonos sunaikinimą.
Apie tai, kad toks projektas bus vykdomas, pasirodo, žinojo savivaldybės žemės ūkio skyrius, dokumentus gavęs dar vasario mėnesį. Skyriaus vedėjas J. Pupinis susipažino su projektu, bet jo derinime nedalyvavo, nes sąlygų nekėlė, o gavo jau paruoštą projektą. Projektuotojo žodžiais tariant, seniūnijose informacija irgi buvo nusiųsta. Tik nereiktų pamiršti, kad vasaris – karantino metas, kai į jas pakliūti nei savininkai, nei ūkininkai negalėjo… O ir kalbant apie sutikimų, kuriuos žemės savininkai turi pasirašyti – tai jie sunkiai suprantami net ir išmanantiems, o ką jau kalbėti apie paprastus žmones…
Šeštajame ano amžiaus dešimtmetyje šalyje prasiėjusi melioracija buvo skirta tam, kad nusausintų užpelkėjusias žemes ir šios duotų didesnį derlių. Dabar ruošiamasi sugrąžinti upelių biologinę įvairovę, jų ekosistemą, taip grąžinant jas į buvusią būseną. Tad ir kyla klausimas, kiek laiko turės pareiti, kad pamatytume pasekmes, ir kas čia teisus?
Straipsnio autorė Alma Bajalienė
