(2021-03-23)
Kiekvienais metais Europa, o tuo pačiu ir Lietuva, didina ypač grūdinių kultūrų hektarinį produktyvumą, kasmet apie 2-3 proc. Praėjusieji metai Lietuvai apskritai rekordiniai – pagaminta 8 mln. t. kokybiškos grūdinės produkcijos. Ir po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje 30-ies metų pirmą kartą galime didžiuotis, kad Lietuvos ūkininkų užauginti kviečiai rinkoje 8 doleriais brangesni nei lenkiški, ir keliais eurais – nei vokiški. Kviečiai yra pagrindinis energijos šaltinis mitybos grandinėje visose pasaulio šalyse.
Vieną milijardą eurų pridėtinės vertės Lietuvoje sukuria grūdų sektorius. Kokybiški, sveiki grūdai užtikrina maisto saugumą šalyje, lengvai randamos eksporto rinkos. Iš įvairių politikų dabar tenka išgirsti – kam tas eksportas, auginkime ekologiškai! Tarpukario Lietuvoje vidutinis javų derlius buvo 12 cnt iš ha. Sutinku, šiandien naujos veislės, technologija, tad ekologiškai kulkime vidutiniškai 2,4-3,0 t/ha. Bet tada kažin ar patenkinsime vidaus rinkos poreikius ir ar užauginta produkcija bus sveika ir saugi. Mūsų grūdai, kaip prekė, yra standartizuota, lengvai randa eksporto rinkas, ko galbūt neranda kitos prekės. Tokios šalys kaip JAV, Kanada, Australija – gamina perteklių ir eksportuoja didžiulius kiekius grūdų, matydamos pridėtinę vertę per prekybą savo šaliai. Iš ko atsiranda pridėtinė vertė grūdų pardavime – tikrai ne kaip senovėje, kai nupirkus grūdų maišą iš vieno valstiečio, buvo galima parduoti malūnininkui brangiau. Šiais laikais vyksta daug sudėtingesni procesai, tai yra prekybinės grandinės – kol grūdas išplaukia, jis suprekiaujamas kelis kartus, kadangi vyksta sudėtingi išvestiniai sandoriai, kurie kontroliuoja rinką ir padeda pardavėjams papildomai užsidirbti. Reikėtų pabrėžti, kad prie žemės ūkio eksporto prisideda penktadalis Lietuvos įmonių, uostas. Ir ta pridėtinė vertė sukuriama Lietuvos biudžetui.
Kodėl verta Lietuvoje auginti grūdines kultūras ir eksportuoti? Todėl, kad per paskutiniuosius 10 metų visa infrastruktūra, įskaitant ūkininkų talpas, auginimo technologijas, – sumodernėjo. Turime giliavandenį uostą vos už 200 km. Gyventojų populiacija sparčiai auga centrinėje Afrikoje, o Indija ir Kinija jau dabar ieško kokybiškų grūdų. Prie viso to prisideda klimato kaita, vandens svarba yra didžiulė. Dėl ko daugelis šalių (tokios kaip Saudo Arabija, Amanas ir kitos vidurio Rytų šalys) atsisakinėja grudų auginimo, ir ta gamyba traukiasi į šiaurines šalis, kur mažesnė sausrų rizika. Mūsų klimato zonoje javai puikiai žiemoja, gerai dera, yra išvystyta technologija, ir, manau, pakankamai sėkmingai galime eiti šia kryptimi.
Sutinku, kad vietinę gamybą ir perdirbimą būtina skatinti. Bet grūdų sektoriuje tada turėtų atsirasti konkurencinga, didelių pajėgumų gamykla, orientuota į eksportą, maždaug 150-300 mln. eurų vertės. Bet tam reikalingas kompleksiškas žemdirbių, verslo ir valstybės požiūris.
Žaliojo kurso klausimais dabar diskutuoja kas netingi. Prisidengdami Europos Sąjungos direktyvomis, mūsų politikai kategoriški – žemės ūkyje naudojamų augalų apsaugos produktų kiekį teks mažinti 50 proc. Tačiau nekalbama kaip mažinsime (pvz., gramais ar kilogramais veikliosios medžiagos į hektarą, nes tai du skirtingi dalykai) ir kas prisiims atsakomybę dėl rizikos. Politikai pataikauja rinkėjui – be jokio poveikio ūkiui vertinimo, be ekonominių skaičiavimų. Augalų apsauga tvarumo kelyje yra daugiau nei du dešimtmečius, palyginus kai 1993 m. Europos Sąjungos rinkoje buvo registruotos 1987 veikliosios medžiagos, o 2019 m. liko tik 267. Čia be biologinių preparatų. Lietuva yra penketuke šalių, mažiausiai augalų apsaugos produktų sunaudojančių vienam hektarui Europoje. Todėl prieš priimant sprendimus, reiktų įvertinti pradinę situaciją – kur esame.
Kas bus, kai mes sumažinsime arba nenaudosime augalų apsaugos priemonių? Tai didis klausimas kokybės atžvilgiu. Jeigu mes žydėjimo metu kviečius nupurškiame triazolais, kurie veikia fuzarinius grybus, tai tie augalai žymiai sveikesni. Produktai, apdoroti augalų apsaugos preparatais, turi mažiau mikotoksinų, jie neserga, nėra ligoti. Čia kalba eina apie augalų vaistus. Žmogus juk irgi vartoja vaistą tada, kada reikia; tiek, kiek reikia, ir, aišku, paskyrus gydytojui, o ne kada užsimano. Laiku nepanaudojus fungicido, javai su mikotoksinais bus netinkami ne tik maistui, bet ir pašarui. Kaip pavyzdį turbūt galime paminėti esamą dabartinę situaciją su Covid-19, kai neturime vaistų ir sveikatos krizė tampa ekonomine ir vos ne psichologine krize.
FAO (Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos) duomenimis, dėl ligų ir kenkėjų apie 40 proc. derliaus (visų auginamų produktų) prarandama auginimo metu ir 20 proc. – sandėliuojant. Nepanaudoti rezervai ir augalų apsaugos produktų atsisakymas tuos nuostolius gali ir padvigubinti.
Ir pabaigai – turbūt ne Lietuva iššaukė minėtuosius mažinimo principus. Juos iššaukė intensyvi žemdirbystė tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, Olandija, Belgija. O kalbant apie Baltijos jūros baseino užterštumą, tai yra tos šalys, kurios suneša didžiąją dalį teršalų, įskaitant ir Lenkiją. Bet Baltijos šalys prie to prisideda labai mažai. O ir mes patys, kaip žemdirbiai, neturime prisiimti ant savo pečių Aplinkos ministerijos kraunamų taršų. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje išvaloma tik 43 proc. nuotekų. Juk nėra skaičių, kiek fosforo yra skalbimo priemonėse, kiek „tupyklų“ turinio mūsų drenažais keliauja upėmis į Baltijos jūrą.
Plačiajai visuomenei ir mūsų politikams noriu pasakyti, kad apie žemės ūkį sukuriama daug mitų ir prikabinama daug neteisingos informacijos. Reikia matyti visą žemės ūkio paveikslą, o ne atskirus kontūrus.
Albinas Navickas, ūkininkas, LŪS Pakruojo rajono skyriaus pirmininkas
