(2021-05-17)
Ir 2019 m., ir 2020 m. Lietuvos ūkininkų sąjunga pritarė Europos Komisijos pasiūlymui riboti tiesiogines išmokas, taip vadinamųjų lubų įvedimui. Atskirai naujo Seimo nario M. Majausko pateikto įstatymo projekto LŪS dar nesvarstė, bet abejotina, kad LŪS narių nuomonė šiuo klausimu pasikeitusi 2021 m.
Seniai Lietuvos ir Europos Sąjungos visuomenėje skambantis, o ir politikų lūpomis keliamas klausimas – kaip stabdyti vis labiau įsibėgėjantį ūkių stambėjimo procesą. Tačiau akivaizdu, efektyvaus reguliavimo nėra ir tik laiko klausimas, kada Lietuvos žemės ūkyje liks vos keletas stambiausių ir dar gal keli šimtai vidutinių ar smulkių ūkių.
Daugeliui žinoma, kad rinkos monopolizacija nėra naudinga vartotojams. Tik normali konkurencinė aplinka priverčia gaminti kokybiškiau ir pigiau, o vartotojas būna stipresnioji šalis, derantis dėl kainos. Dėl to subalansuotoje rinkoje kainos būna mažesnės nei monopolizuotos rinkos atveju. Tad demonopolizuota rinka naudinga ne tik mažesniems ir silpnesniems gamintojams, nes jiems tai išlikimo klausimas, bet didžiausia nauda visuomenei, nes tolygiau pasiskirsto gamyboje sukuriamas pelnas ir vartotojai moka mažiau. Taip stiprėja vidurinioji klasė ir mažėja atskirtis. Buvo bandymų ūkių stambėjimą pristabdyti įstatymais, kurie veikia ir šiuo metu, tik jų efektas yra menkas. Ribojimas vienam asmeniui įsigyti ne daugiau 500 ha žemės ūkio paskirties žemės yra vienas iš jų, bet toli grąžu ne tobulai veikiantis, nes nesunku apeiti ribojimus. Todėl tiesioginių išmokų latifundinėms struktūroms ribojimų griežtinimas irgi kelia pagrįstų abejonių, ar pasieks tą tikslą, kurį deklaruoja įstatymo iniciatoriai.
Lietuvos ūkininkų sąjunga pritaria ribojimams, bet tik su sąlygomis, kurių yra ne viena. Esminė – Lietuvos įstatymuose turi būti vienodai traktuojama kas yra tarpusavyje susiję asmenys ir kad neliktų šiuo klausimu dviprasmybių. Dėl teisinio šios sąvokos nesureguliavimo visi įstatymai, kurių tikslas riboti itin stambaus verslo įtaką žemės ūkio sektoriuje, tampa neveiksmingi. Įstatymai turėtų gaudyti stambius ryklius, bet iki šiol viskas vyksta atvirkščiai: stambiųjų jie nepaliečia, o smulkesnės žuvelės dėl įstatymų vingrybių neišmanymo įsipainioja. Dabar teisinė sąvoka kas yra susiję asmenys vienaip suprantama, pavyzdžiui, GPM įstatymo rėmuose, kitaip – vertinant ūkininkų investicinius projektus. Todėl turime situaciją, kai tarpusavyje susijusiais asmenimis yra laikomi ne tik artimiausi šeimos nariai – sutuoktiniai, jų vaikai – bet ir sužadėtinai, sugyventiniai, svainiai, sugyventinio giminės ir t.t. Šie asmenys ūkininkaudami atskirai, nevesdami bendros ūkinės veiklos vis tiek gali būti laikomi susijusiais asmenimis ir jiems gali būti taikomi atskiruose teisės aktuose numatyti ribojimai. Bet lygiai ta pati asmenų grupė ribojimų gali išvengti sukūrę keletą, gal net kelias dešimtis juridinių vienetų – ŽŪB, UAB ar AB. Tam reikia gerai žinoti įstatymus ar pasisamdyti konsultantą, kuris padėtų sukurti juridinių asmenų sistemą taip, kad jie pagal Lietuvos teisės aktus nebūtų laikomi susijusiais asmenimis ir taip išvengtų visų ribojimų. Todėl nelieka prasmės kurti vis naujus ir vis griežčiau ribojančius įstatymus, aiškiai nereglamentavus susijusių asmenų sąvokos, nes tokie įstatymai iš esmės nekeičia konkurencinių sąlygų žemės ūkyje, o tik sukuria teisinį chaosą, kuris naudingas stambiesiems.
Kita būtina sąlyga, kad Lietuva savo teisiniu reguliavimu negriautų bendros Europos Sąjungos žemės ūkio politikos ir rinkos, kad nesukurtų Lietuvoje skirtingų konkurencinių sąlygų, nei jos yra kitose šalyse. Visi reikalavimai, ribojimai turi būti tokie patys arba labai panašūs, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Turime karčią patirtį, kad Lietuvos politikai draudimų, ribojimų srityje persistengia, nes nori būti žemės ūkio verslo valstybinio reguliavimo lyderiais Europos Sąjungoje ir tai yra priežastis, kuri Lietuvoje trukdo ekonomikai ir gyventojų pajamoms augti.
Taip pat svarbu, kad ribojimai būtų taikomi tik tiesioginių išmokų bazinei daliai. Išmokų dalis, skirta kompensuoti žalinimo reikalavimų įgyvendinimui padarytas išlaidas, neturėtų būti mažinama, taip, kaip ir išmokų dalis skirta jauniesiems ūkininkams ar kita susietoji parama, skirta sunkumų patiriančioms žemės ūkio šakoms.
Europos mastu yra laikomasi nuomonės, kad žemės ūkio verslai, kurie įdarbina daugiau darbuotojų ir mokantys jiems didesnius atlyginimus, o nuo jų atitinkamai sumokantys didesnius mokesčius valstybei, turėtų patirti mažesnius tiesioginių išmokų ribojimus. Lietuva šios politikos taip pat turėtų laikytis.
Tad pagyvensime ir pamatysime, ar ši Seimo nario M. Majausko inicijuojama įstatymo pataisa yra keičianti konkurencinę aplinką žemės ūkio sektoriuje, o gal tai tik dar vienas politinis triukas – bandymas įsiteikti rinkėjams, neturint noro iš esmės ką nors pakeisti.
LŪS pirmininkas Raimundas Juknevičius
