(2020-10-08)

Iki Seimo rinkimų liko tik kelios dienos, todėl kandidatai kiek įmanydami gražiau piešia savo ateities matymus bei dalija pažadus. Politikų debatuose, partijų programose, pavienių kandidatų pasisakymuose Lietuvos kaimų žmonės, žemdirbiai labai pasigenda tolesnės šalies žemės ūkio politikos vizijos, o juo labiau esamos situacijos vertinimo. „Agroeta“ pakalbino nepolitikuojantį Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininką, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininką, rajono ūkininką Raimundą Juknevičių.

„Vertinant esamą situaciją, galima drąsiai teigti, jog 30 metų Lietuvai nepakako, kad ši identifikuotų nesėkmių žemės ūkyje priežastis ir, juo labiau, nebuvo rasti sprendimai, kaip elgtis, kad jų būtų išvengta ateityje“, – savo pastebėjimus dėstė R. Juknevičius. Pasak jo, keliems žemės ūkio sektoriams per šį laiką buvo pastatyti kryžiai, dar keletas gaivalojasi, bet yra visai prie „mirties“.

Rimta problema yra ta, kad registruotų Lietuvos ūkininkų skaičiaus mažėjimas įgauna pagreitį ir baisu, kad jis nepasiektų to paties tempo, kaip karvių nykimas, kai per mėnesį karvių sumažėja 3000.

„Deja, bet tos problemos netapo aktualiausiomis politikų darbotvarkėje“, – apgailestavo Šiaulių krašto ūkininkas, prisimindamas, kad buvusios politinės daugumos supratimu, svarbiausias tikslas, paėmus valdžią, buvo perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną.

Kalbantis su ūkininkais vis dažniau girdime didžiausią jų norą, kad gyvenimas būtų kuo pastovesnis, o kryptis aiškesnė. „Juk nėra labai svarbu kaip greitai judame, svarbiau yra ar turime kryptį“, – sako R. Juknevičius.  Pasak pašnekovo, nors yra kurtos ilgalaikės Lietuvos žemės ūkio ir kaimo vystymosi  strategijos, bet politikai jas koreguoja ne rečiau, nei kas keturis metus, o dar ir dažniau, kai keičiasi žemės ūkio ministrai. Visiškai pamirštama, kad žemės ūkis yra verslas, o versle svarbu planavimas, darbo nuoseklumas.

Ūkininkai svajoja apie ramesnius šalies žemės ūkio politikos laikus. Gal nurimę visi kartu rastų atsakymus į kausimus, kas yra „sofos ūkininkai”, kas yra susiję asmenys, kas šeimos ūkis, kaip rūšiuoti ūkius, kuriuos priskirti labai mažiems, mažiems, vidutiniams ir stambiems, bei kodėl žemės ūkio verslo stambumo vertinimas nesutampa su bet kokio kito verslo vertinimu pagal šį požymį.

„Šie keli pamatiniai klausimai neleidžia sukurti veiksmingo teisinio reguliavimo ir kuria teisinį chaosą, kaip mėgstama sakyti, gyvulių ūkį“, – dėsto LŪS vicepirmininkas.

Jie teigia, kad tie, kurie taip pamėgo šią frazę, nėra matę fermos ir ūkio iš arti, bet įsivaizduoja, kad gali būti ūkininkų mokytojais gyventi. Todėl ir atsitinka taip, kad jų kurtuose įstatymuose deklaruojama, kad jais siekiama suvienodinti konkurenciją ar mažinti atskirtį. Dar gražiau skamba frazė sukurti Gerovės valstybę, bet įstatymų turinys sukuria daug skylių, pro kurias lando stambios žuvys, o smulkios žuvelės įsipainioja.

Paramos skirstymo politika sukūrė situaciją, kai pelningai ūkininkauja tik smulkiausieji ir stambiausieji ūkiai, nes parama, pagal sukurtas vos ne vardines, keliems ūkiams pritaikytas, paramos skirstymo taisykles itin didelėmis sumomis atiteko išrinktiesiems. O, kad tautai būtų ramiau, pritaikė muses ir dramblio kryžminimo politiką, kad gautų vidutiniškai jautį, tai yra, likusią paramos dalį patrupino labai mažomis sumomis patiems mažiausiems, kurie ir pagerino gavusiųjų paramą statistiką.

„O vidutiniokams neliko, viduryje gavosi skylė kaip riestainyje“, – kalbėjo R. Juknevičius, išsakydamas nuomonę,  kad smulkiausieji stambiesiems ne konkurentai, o kas gali paneigti, kad politikai nesiekė tyčia silpnos vidurinės žemės ūkio verslo grandies, nes kažkam tai buvo naudinga.

Pokalbio metu buvo paliesta kita, amžina problema, kaip paskatinti jaunų žmonių įsiliejimą į ūkininkų bendruomenę ir sukurti jiems pakankamai geras sąlygas vystyti verslą. Tuo pačiu, kaip išspręsti senjorų ūkininkų ūkių likimą, kad ūkiai, po senjoro pasitraukimo iš verslo, nebūtų ištampomi atskirai žemė, atskirai technika ir kita, kad būtų galima jaunam ūkininkui perimti visą nesuskaidytą ūkį.

Jaunas žmogus gali turėti tinkamą išsilavinimą, aiškią verslo viziją, patirties, bet jam trūksta startinio kapitalo. „Turime startuolių rėmimo programas, o žemės ūkyje galėtume perimti kitų šalių patirtį ir sukurti sistemą, kai jaunam ūkininkui už paimtus iš bankų kreditus garantuotų atitinkamas Valstybinis fondas“, – mintis dėstė R. Juknevičius. Jis išreiškė viltį, kad po rinkimų žemės ūkio politikos pasiutpolkė išsikvėps, o su nauja valdžia pavyks susitarti nors dėl vieno ar kelių įsisenėjusių problemų sprendimo, o tada, nors ir lėtai, bet kryptingai eisime į šviesesnę ateitį.

Straipsnio autorius Dainius Šepetys, „Agroeta“