(2020-01-07)

Per Europą nusiritus ūkininkų protesto bangai, žemdirbiai buvo apkaltinti protestais prieš klimato kaitos, taršos mažinimo politiką. Ar tikrai? Apie visas priežastis ir politikų užmačias „Agroeta“ interviu  su Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininku, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininku Raimundu Juknevičiumi.

„Visiška nesąmonė teigti, kad ūkininkai nusiteikę kovoti prieš gamtą. Juk kaip joks kitas verslas, žemės ūkis labiausiai yra priklausomas nuo palankių oro sąlygų“, – aiškino R. Juknevičius. Jo teigimu, švari aplinka leidžia užauginti kokybišką produkciją. Todėl ūkininkai jokiu būdu nėra tarp tų, kurie ignoruoja klimato kaitą, kuriems nesvarbu kiek yra užteršta aplinka.

R. Juknevičiaus tvirtinimu, atvirkščiai, jau du dešimtmečius naujomis investicijomis naujos technikos ar technologijų diegimą siekiama mažiau vartoti energijos ir gaminti švaresnę produkciją.  Todėl protestų banga nukreipta ne prieš klimato kaitos stabdymo politiką, o prieš tos politikos trumparegiškus sprendimus, kai globalių problemų sprendimui reikalingas didžiules investicijas ketinama užkrauti ant labai mažos visuomenės dalies, tarp jų – ir žemdirbių, pečių. Esą būtent tai ES žemdirbiai visomis demokratinėje visuomenėje priimtinomis priemonėmis bando pasakyti visuomenei ir politikams.

„Klimato kaita yra pasaulinis reiškinys ir vien tik atskiro ūkininko, šalies ar net ES ūkininkų pastangomis kaistančios planetos išgelbėti nepavyks. Tai galima pasiekti tik bendru visų pasaulio šalių vyriausybių sutarimu ir bendromis visų planetos gyventojų pastangomis“, – tvirtino R. Juknevičius.

Jo nuomone, vien tik pastangų nepakaks, vardan to teks bent iš dalies atsisakyti patogaus besaikio vartojimo ir į klimato kaitos stabdymo priemones investuoti didžiules sumas. Bėda ta, kad efektyvių ir sąlyginai nebrangių priemonių nėra surasta. Daugelis siūlymų kol kas labai „žali“, technologijos neištestuotos, o ekonominis efektyvumas labai abejotinas. Nežiūrint šio fakto, spaudžiami visuomenės imtis konkrečių priemonių, politikai linkę investuoti į bet kokias priemones, kurios apibūdinamos, kaip klimato kaitos stabdymui skirtos priemonės, jų efektyvumui išsiaiškinti neskiriant laiko.

„Taip atsitiko su ES žemdirbiams milžiniškus įdėjimus kainavusia, šešerius metus vykdyta, žalinimo politika, dėl kurios neefektyvumo labai kritiškai pasisakė ES auditoriai ir šių faktų negalėjo nepripažinti visų lygių ES politikai“, – konkretų pavyzdį pateikė ūkininkas.

Pasak jo, neefektyvi klimato kaitos stabdymo ir taršos mažinimo politika yra gera terpė atsirasti pseudožaliajai ekonomikos nišai, nes per ją gali būti „plaunamos“ didžiulės pinigų sumos. Šiuo metu kuriamos energetikos iš anksto prognozuojamos – bus išeikvotos didžiulės lėšos ir pasiektas minimalus gamtosauginis efektas.

Kita politikos kryptis – mokesčiais stabdyti taršią gamybą. Tai būtų teisinga, jei šiai gamybai būtų švaresnė alternatyva ir surenkami mokesčiai grįžtų į naujų, netaršių technologijų diegimo subsidijavimą, bet nebūtų „pravalgomi“.

Palies kiekvieno piniginę

R. Juknevičius tikina, kad tik brandi visuomenė gali teisingai pakreipti politinius sprendimus. Čia reikia, kad kiekvienas pilietis suvoktų klimato kaitos problemas ir įsitrauktų į uždavinių sprendimą. Klimato kaitos sustabdyti, suvaržant iškastinio kuro gavybą ir vartojimą, nepavyks, kol visuomenė nebus pasiruošusi už tai sumokėti.

„Nemokamas sūris būna tik spąstuose. Deja, kol kas pasaulyje matome daug pavyzdžių, kai vos tik pakyla kuro, degalų ar elektros kainos, neišvengiamai brangsta ir visos prekės, šalyse kyla didžiuliai neramumai ar net neverčiama valdžia“, – aiškino šiaulietis.

Anot jo, pinigai gamtosauginėms priemonėms negali atsirasti iš niekur, jie turės būti surinkti iš mokesčių mokėtojų. Politikai, bijodami savo rinkėjų rūstybės, stengiasi ir ateityje stengsis labiau apmokestinti verslą. Bet galutinis rezultatas toks, kad mokesčiai bus įskaičiuoti į produkcijos pardavimo kainą. Tai reiškia, kad klimato kaitos stabdymo politika anksčiau ar vėliau palies kiekvieną gyventoją, jo piniginę.

R. Juknevičiaus pastebėjimu, daugiausiai pasaulyje vartojantys JAV piliečiai nenori proporcingai vartojimui prisidėti prie klimato kaitos priemonių finansavimo atitinkamomis didžiulėmis sumomis, todėl jie renka valdžią iš tokių politikų, kurie neigia klimato kaitą. Taip, esą, ir susikūrė Donaldo Trampo fenomenas.

„Manau, kad yra normalu, kai daugelis žmonių tikisi, jog politikai globalias problemas išspręs kažkokiu stebuklingu būdu ir tai niekaip neatsilieps jų lūkesčiams ateityje gyventi vis geriau, vartoti daugiau ir vis geresnės kokybės produktus. Bet tai gali būti įmanoma, tik kitų planetos gyventojų ar ateinančių kartų sąskaita“, – svarstė R. Juknevičius.

Ūkininkai varomi į kampą

Šiauliečio įsitikinimu, ES ūkininkai protestuoja prieš politikų norą vykdyti trumparegišką politiką, kai įstatymais sukuriami draudimai ar įpareigojimai investuoti į klimato kaitos stabdymui skirtas priemones, o jų finansinės pasekmės perkeliamos ant žemdirbių pečių. Negana to, dar iš sektoriaus atimami pinigai, didinant mokesčius, mažinant kompensacines išmokas.

„Žemės ūkio sektoriaus pertvarkymui, kad gamyba būtų ženkliai draugiškesnė aplinkai, reikia didžiulių lėšų. Jei reikalaujama investicijų, bet tam nebus skirta papildomo finansavimo, kokio rezultato galime tikėtis?“, – retoriškai klausė pašnekovas.

Anot jo, tokia politika Europos, taip pat ir Lietuvos, žemės ūkio sektoriui yra pražūtinga, nes žemės ūkio produkcijos rinka yra pasaulinė, o joje konkuruoti ES žemdirbiai priversti skirtingomis sąlygomis, nei tų šalių ūkininkai, kurie yra labiau remiami ir kuriems nėra privaloma proporcingai investuoti į klimato kaitos mažinimui skirtas priemones.

 Didžiosios pasaulio šalys: JAV, Kinija, Indija, Rusija, iš Europos Sąjungos išstosianti Jungtinė Karalystė ir dar daug kitų šalių remia savo šalių žemdirbius milijardinėmis sumomis ir neskuba prisiimti Paryžiaus susitarimo, priimto pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją, įsipareigojimų. Paryžiaus susitarime yra pabrėžiama, kad klimato kaitos stabdymo politika negali būti vykdoma maisto branginimo sąskaita, nes tai didintų atskirtį, pasaulyje daugėtų badaujančių.

Kodėl tylėjo valdžios atstovai?

Tuo tarpu Lietuvos ir dar kelių ES šalių politikai, R. Juknevičiaus įsitikinimu, skuba palaiminti Nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą 2021-2030 m. (NECP). Keisčiausia, kad tokiam planui patvirtinti baigiantis praėjusiems metams pakako Vyriausybės pasitarimo, kuriame net nedalyvavo ministras pirmininkas S. Skvernelis.

„Kodėl politikams taip palanku, neįsivėlus į sunkias diskusijas su visuomene, priimti tokius daug valstybės, verslo ir piliečių lėšų pareikalausiančius sprendimus, paaiškinti nesunku, nes politikams teks administruoti šių pinigų įsisavinimą, o dideli pinigai politikus masina“, – dėstė R. Juknevičius.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente dėl energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų valdymo pabrėžiama, kad „valstybės narės turėtų užtikrinti, kad į integruotų nacionalinių energetikos ir klimato srities veiksmų plano rengimą būtų įtraukti socialiniai partneriai”.

„Per daugiau nei metus laiko nuo reglamento įsigaliojimo rengiamas NECP projektas nebuvo pristatytas Lietuvos ūkininkų sąjungai ir, mano žiniomis, kitoms žemdirbiams atstovaujančioms organizacijoms, todėl nebuvo ir negalėjo įvykti jokių aktyvių diskusijų žemdirbių tarpe“, – konstatuoja Šiaulių rajono ūkininkas.

R. Juknevičius tikino, kad paaiškinimas kodėl taip atsitiko, gali būti tik vienas – politikai neišdrįso pristatyti projekto, nes šiame projekte numatytų priemonių įgyvendinimo atsakomybė ir finansinė našta užguls išskirtinai ūkininkų pečius. Tikriausiai tai ir gali paaiškinti reiškinį, kodėl per pastaruosius metus žiniasklaidos priemonių pagalba buvo visuomenėje paskleista, neva žemės ūkis yra išskirtinai lepinamas mokestinėmis lengvatomis verslas, ypatingai remiamas milijardinėmis sumomis, o žemdirbiai, vien tik siekdami asmeninės naudos, be saiko naudoja trąšas ir pesticidus, pavojinga sveikatai chemija užteršdami maistą.

Esą politikai nujautė kokia bus žemdirbių reakcija į jų brukamą klimato kaitos politiką, o žemdirbių įtūžio neutralizavimui svarbu buvo nuteikti visuomenę prieš žemdirbius, kad ūkininkai nesulauktų visuomenės palaikymo. Tuomet politikai, vykdydami visuomenės valią gali ignoruoti žemdirbių reikalavimus.

Prognozuojama nepakeliama našta 

Šiaulių rajono ūkininkas įžvelgia sąmokslo teoriją, kuri daug ką „sustato“ į savo vietas. Jo nuomone, politikai savo veiksmus derina prie trumpalaikių tikslų. Jiems svarbu neprarasti artėjančiuose rinkimuose rinkėjų balsų. Svarbu visuomenę įtikinti, kad politikai stengiasi įgyvendinti piliečių lūkesčius gyventi švaresnėje ir saugesnėje aplinkoje. O kokios ilgalaikės pasekmės laukia tų pačių žmonių, nesukama galvos, nes tai bus visuomenės ir ateities politikų reikalas.

Nacionaliniame energetikos ir klimato veiksmų plane per 10 metų įsipareigota investuoti 10 milijardų eurų. Lietuvoje sunkiosios pramonės nėra daug, todėl didelė dalis įsipareigojimų naštos užguls žemdirbių pečius.

Esą skambiai pristatomas gamtosauginių priemonių finansavimas, nutylint, kad pinigai bus ištraukti iš ūkininkų kišenės. Negana to, didinami mokesčiai, tarp jų – ir pelno. Tačiau naujos investicijos negalimos be nuosavo kapitalo įdėjimų. Todėl dėl naujų mokesčių įvedimo ženkliai sumažinama galimybė investuoti. Be to planuojama atsisakyti žemės ūkio sektoriui taikomų lengvatų: taršos mokesčio, akcizo žymėtiems degalams, gamtinėms dujoms, kurios naudojamos džiovyklose. Tai pareikalaus dar papildomų lėšų gaminant žemės ūkio produkciją.

„Kokių ilgalaikių pasekmių žemės ūkyje galime tikėtis vykdant tokią politiką?“, – vėl kelia retorinį klausimą R. Juknevičius.

Interviu užrašė ir paskelbė „Agroeta“ .