(2020-06-03)

Turbūt niekas kitas taip taip stipriai nenori gyventi ir dirbti saugioje aplinkoje, gerti švarų vandenį ir kvėpuoti švariu oru kaip ūkininkai. Tai nesunku suprasti, nes jie turi darniai sugyventi su gamta, geriausiai žino, kaip turi elgtis su svarbiausiu savo įrankiu – žeme, kad ji ilgai juos maitintų. Tačiau tapo norma, kad visi tie, kurie, kaip taisyklė, įsikūrę didžiuosiuose miestuose, savinasi teisę nurodinėti, kaip žmonės turi gyventi ir dirbti kaime. Niekur istorijoje nerasite fiksuoto atvejo, kad kaimo gyventojai kada nors nurodinėtų miesto žmonėms, kaip šiems gyventi ir dirbti. Tačiau būtent miestas yra labai priklausomas nuo kaimo: jis negalėtų prasimaitinti be kaimo gyventojų, o ne atvirkščiai. 

Ne vienerius metus ūkininkaujantis ir nuolat įgyvendindamas kitų primetamas taisykles, neretas ūkininkas kelia klausimą: ar per ilgus dešimtmečius ES vadovai taip ir nematė, kokie kartais nevykę yra mieste priimami sprendimai, liečiantys kaimą ir jame gyvenančius? Kas iš tikrųjų yra šiandien susidariusios situacijos tikrasis kaltininkas? Argi ūkininkai sprendžia, kaip ir kur gaminama jiems siūloma tarši žemės ūkio technika? Argi ūkininkai patys planuoja, išradinėja, gamina ir parduoda, taigi diktuoja augalų apsaugos, trąšų, gyvulių sveikatingumo produktų madas?

Komunikate „Nuo lauko iki stalo“ dėstoma, kad nutukimas, įvairios ligos ir kitos žmogaus sveikatos problemos atsiranda kaip tik dėl to, kad ūkininkas, atlikdamas savo darbą, panaudojo ES sertifikuotas trąšas ar augalų apsaugos priemones. Todėl ilgai nemąstant siūloma išeitis – sumažinsim 50 procentų pesticidų bei trąšų naudojimą. Atrodo, kad ES Komisijai nežinoma įvairiausių konservantų, priedų, papildų įtaka maistui ir kitų su galutinio maisto produkto gamyba susijusių faktorių svarba. Ūkininkams žadama, kad augalų apsaugos priemonės bus pakeistos naujos kartos, aplinkai nekenksmingais, ne mažiau veiksmingais produktais. Arba štai jau daugelį metų ES ūkininkai maitinami pažadais, kad tuoj pasirodys mokslininkų sukurtos augalų veislės, atsparios klimato kaitos padariniams. Kur tos veislės ir sėklos? Jų iki šiol nėra, kaip nėra alternatyvių, efektyvių, lengvai ūkininkams prieinamų, aplinkai saugių augalų apsaugos priemonių. Arba štai kitas sprendimų paradokso pavyzdys. Kasmet į ES įvežama keli milijonai tonų palmių aliejaus iš Indonezijos, nors ES ūkininkai gali puikiai užauginti reikalingą kiekį rapsų aliejaus paklausai tenkinti.

Naujai pasirodžiusiais ambicingais planais Europos Komisija nurodė, ką ūkininkai privalės vykdyti, kokių reikalavimų laikytis, tačiau kiek papildomai ūkininkui kainuos perorientuoti savo ūkį, kad galėtų jį skubiai modernizuoti, iš kur ir kaip jis gaus tam būtinas lėšas, ir galiausiai, ar jam visa tai apsimokės, kol kas niekas nekalba. Iškeltas labai ambicingas tikslas – iki 2030m. pasiekti, kad bent 25 proc. ES žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama ekologiniam ūkininkavimui. Keistai jis skamba vien jau dėl to, kad tokio tikslo siūlymas neparemtas jokiais ekologinių produktų rinkos tyrimais. Jie paprasčiausiai nebuvo atlikti. Ir nors dažnai akcentuojama, kad šalys narės yra skirtingos ir joms negalima aklai taikyti vienodų tokio tipo reikalavimų, reikia atsižvelgti į vietos situaciją bei poreikius ir pan., susidaro įspūdis, kad ES Komisija geriau žino situaciją Lietuvoje nei Lietuvos centrinė valdžia, rajonų vadovai bei pagaliau patys ūkininkai. Kas ES trukdo natūraliai perorientuoti ūkį į ekologinį, jei, pasak Komisijos, ekologinės produkcijos šitaip aktyviai pageidauja vartotojai? Kupiškio rajono ūkininkai dokumentuose pasigenda tausojančio ūkininkavimo sampratos, kai ūkininkaujama minimaliai tik būtiniausiai naudojant trąšas ir augalų apsaugos priemones. Dirvožemio tyrimai, nulemiantys medžiagų naudojimo kiekį, sėjomaina, tarpiniai, sideraliniai augalai, garantuojantys natūralią dirvožemio apsaugą, tiesioginė sėja – tik kelios, seniai žinomos, be jokių nurodymų iš sostinės jau šiandien ūkininkų sėkmingai taikomos efektyvios priemonės atsakingai galvojant apie aplinką, kurioje jie patys dirba, gyvena ir maitinasi.

ES Komsija žada neprarasti noro „… ir toliau atidžiai stebėti aprūpinimo maistu tvarką ir žemės ūkio subjektų konkurencingumą„. Įvairios ES ir šalių narių komisijos tai daro jau daug daug metų. Vis stebi, ir stebi, ir stebi… Ar ką nors pastebi? Ūkininkai vis kelia nesąžiningos konkurencijos, maisto tiekimo grandinės disproporcijos klausimus. Ir komisijoms vis sunku gerai įžiūrėti. Ūkininkai labai retai kada gauna teisingą kainą už savo užaugintą produkciją, bet jiems nepaliaujamai tvirtinama, kad visagalė laisvoji rinka viską sutvarkys ir sudėlios visus taškus teisingai. Absurdiškas tvirtinimas. Štai Lietuvoje masiškai skerdžiamos karvių bandos, nors valdžia skiria didžiules lėšas gyvulininkystei plėtoti. Ūkininkai nepragyvena iš savo verslo, negrįžtamai pasitraukia iš šios veiklos. Kas čia kaltas? Ūkininkas ar rinka? Tvarios maisto produktų grandinės nebuvimas, nepalaikymas ūkininkų, kurie tiesiai rinkai tiekia savo galutinius produktus, prekybos tinklų apetito nežabojimas – visa tai menkina ūkininkų pozicijas ir galimybes užsidirbti iš savo veiklos. Žiūrint iš šalies, peršasi išvada, kad kažkas negerai yra su mūsų valdžiomis, su jų požiūriu į kaimą, į jame dirbantį žmogų. Bet komisijos problemų šaltinių kažkodėl nepastebi…

Mąstydami apie politikų jiems kuriamą ateitį, Kupiškio krašto ūkininkai pagrįstai svarsto: jei pasaulyje ES užima maždaug 25 proc. visos maisto pramonės gamybos, jei ES užsimojusi sumažinti maisto gamybą bei ją išbranginti, o per tai sumažinti ir maisto atliekų kiekius, ir nebus pasikeitimų kituose žemynuose (o jų greit tikrai nebus), ar neatsitiks taip, kad ES taps nekonkurencinga eksporte, o pigios importinės žaliavos turėsim į valias? Ar to siekiama sąmoningai? Ūkininkai supranta, kad pasauliui keičiantis, reikia taikytis prie naujovių. Dažnas norėtų pasitelkti naująsias technologijas, tačiau ne visiems jos įperkamos, norint investuoti, reikia deramai uždirbti. Vartotojų įpročiai per vieną naktį nepasikeičia, neišauga jų ir perkamoji galia. Naivu tikėtis, kad per kelis metus, be esminės paramos pasikeis ūkininkų galimybės visiškai modernizuoti ūkius.

Pastaraisiais metais žemės ūkiui išbandymus siunčia gamta: kankina sausros, šalnos, liūtys, labai stiprūs vėjai ir kitos negandos. Ūkininkui ir taip nelengva. O kai į rankas pakliūva ES vizionierių rengiami įvairių pertvarkų projektai, įtampa išauga keleriopai. Naujieji, iš esmės maisto sektorių pertvarkyti numatantys užmojai nepaliks nuošaly nei vieno – nei stambaus, nei smulkaus. BŽŪP biudžetui nedidėjant, vis neužtikrinant ilgalaikio žemės ūkio politikos stabilumo ir lygiavertės konkurencjos sąlygų bendroje rinkoje, ūkininkauti pageidaujančiųjų ratas, deja, neišvengiamai mažės.

Straipsnį parengė LŪS Kupiško skyrius 

Nuotrauka iš: www.louisvilletickets.com