(2021-01-07)
Lietuvos ūkininkų sąjunga pritaria Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijai, jog būtina nedelsiant vertinti Žaliojo kurso įtaką komercinei aplinkai ir svarstyti racionalius sprendimus, užtikrinančius šio kurso įgyvendinimą. Kartu raginame atsakingai ir protingai vertinti skirtingų pramonės šakų galimybes prisidėti prie CO2 emisijos mažinimo bei kitų Žaliojo kurso priemonių įgyvendinimo, negriaunant žemės ūkio verslų, kurie yra puoselėjami ir gyvuoja n vieną dešimtmetį – visą šalies nepriklausomybės laikotarpį. Daugiau apie Žaliojo kurso poveikį skaitykite Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidento Karolio Šimo straipsnyje.
„Praėję metai buvo itin sudėtingi – pasaulis iki šiol kenčia nuo 2020 m. kilusios COVID-19 pandemijos, lėmusios didelius iššūkius visuomenei ir verslams. Tačiau būtent 2020 metai tapo itin sėkmingais Lietuvos žemdirbiams, užauginusiems rekordinį grūdų derlių – daugiau nei 8 milijonus tonų grūdų! Apie tokius Lietuvos ūkininkų pasiekimus, liudijančius itin aukštą augalininkystės išsivystymo lygį, atskirame komentare pasisakė ir JAV Žemės ūkio ministerija. Nors neprognozuotas itin gausus derlius tapo iššūkiu ir grūdų supirkėjams bei eksportuotojams, šio verslo atstovai su kilusiais iššūkiais puikiai susitvarkė – šiandien Lietuvos ūkininkų grūdai keliauja ir į įprastas, ir į naujai atrastas rinkas tokiose šalyse kaip Alžyras, Nigerija, Saudo Arabija, Sudanas, Pietų Afrikos Respublika ir kt.
Deja – vietoj to, kad džiaugtis ir didžiuotis sėkmingai išvystyta ūkio šaka, garsinančia Lietuvą visame pasaulyje, vis ryškiau pastebima tendencija kritikuoti žemdirbius ir jų užaugintos žaliavos eksportuotojus, be kita ko, teigiant, kad reikėtų kurti kitus, neva didesnės pridėtinės vertės produktus, laikytis Europos Sąjungos žaliojo kurso, mažinti trąšų sunaudojimą ir t.t. Lietuvos žemdirbiai įvardinami kaip didžiausi teršėjai, užgauliai teigiant, kad tokie teršėjai dar ir „moka mažiausius mokesčius“, o grūdų augintojai ir eksportuotojai verčiami vos ne teisintis dėl sėkmingai vykdomos eksporto veiklos.
Lietuvos grūdų perdirbėjai ir prekybininkai palaiko žalio kurso idėją
Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija pabrėžia, jog Lietuvos žemdirbiai supranta Europos Sąjungos žaliojo kurso svarbą ir jokiu būdu nėra nusiteikę prieš priemones, kuriomis būtų mažinamas aplinkai kenksmingų medžiagų naudojimas ir pan. Kartu asociacija mano, jog įsipareigojimai įgyvendinti konkrečias žaliojo kurso priemones turi būti prisiimami kruopščiai išanalizavus jų poveikį verslo aplinkai bei vertinant skirtingų ūkio šakų galimybes ženkliai prisidėti prie šio kurso idėjų įgyvendinimo.
Pastaruoju metu valdžios institucijos svarsto Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos projektą, kuris tobulinimui yra perduotas Aplinkos ministerijai. Siekiama, kad strategijoje numatyti veiksmai atitiktų 2019 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Klimato srities veiksmų planą 2021–2030 m. Svarstant priemones, reikalingas plano įgyvendinimui, yra vertinami Europos Komisijos pastebėjimai ir raginimai visoms Europos Sąjungos šalims dar atsakingiau prisiimti įsipareigojimus, reikalingus žaliojo kurso įgyvendinimui.
Susirūpinimas dėl mažėjančios ES produkcijos ir augančių kainų
Atsižvelgiant į vykstančius procesus bei tendencijas Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija reiškia susirūpinimą dėl pagrįstų tyrimų, informacijos bei diskusijų apie Europos žaliojo kurso įgyvendinimą stokos. Susidaro įspūdis, jog daugelis žaliojo kurso idėjų tėra neišdiskutuotos vizijos – skamba puikiai, tačiau neaišku, koks bus pasiektas rezultatas ir kokią įtaką turės visos Europos, Lietuvos ekonomikoms, socialinei aplinkai ir pan. Apmaudu, kad šio kurso komunikacija ir reklama vykdoma itin aktyviai, tačiau „namų darbai“, panašu, nėra paruošti.
Nors informacijos apie žaliojo kurso įtaką gamtai yra daug, pasigendama duomenų apie šio kurso įtaką komercinei aplinkai. Štai neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų žemės ūkio departamento (USDA) analitikai paskelbė žaliojo kurso poveikio aplinkai studiją, įvertindami poveikį tiek JAV, tiek kitoms pasaulio valstybėms. Specialistų teigimu, įgyvendinus žaliąjį kursą mažėtų ūkininkų konkurencingumas tiek vidaus, tiek eksporto rinkose ir padidėtų maisto kainos visame pasaulyje. Tai neabejotinai lemtų žmonių, negalinčių apsirūpinti maistu, skaičių. Europos Sąjungoje žemės ūkio pagaminamos produkcijos sumažėtų 12 proc., o žemės ūkio produktų kainos padidėtų 17 proc. Vadinasi, Europos Sąjungos šalių eksportas taptų nekonkurencingas – ir užauginama žemės ūkio produkcija, ir jau pagaminti produktai. Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos nuomone, minėtas USDA poveikio aplinkai tyrimas yra itin reikšmingas, kadangi jame pateikiama išsami informacija, iliustruojanti, kaip žaliojo kurso įgyvendinimas paveiks tiek Europos Sąjungos, tiek ir kitas pasaulio šalis. Asociacijos įsitikinimu, mokslininkų prognozuojamos aplinkybės bei padariniai turi būti vertinami svarstant ir tobulinant Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos projektą ir prisiimant atitinkamus įsipareigojimus dėl žaliojo kurso.
Iškalbingi ir kiti tyrimai. Europos parlamento užsakymu Prancūzijos Nacionalinis žemės ūkio tyrimų institutas kartu su mokslo įstaiga AgroParisTech atliko Europos žaliojo susitarimo poveikio žemės ūkiui vertinimą. Pagrindinės išvados – bauginančios: prognozuojama, kad įgyvendinant žaliąjį kursą ūkininkų pajamos sumažės 25 procentais. Be to, bus pereita prie pigesnių, prastesnės kokybės produktų iš trečiųjų šalių. Tuo tarpu ekologinių ūkių ploto padidinimas iki 25 proc. sumažintų augalų apsaugos produktų ir trąšų naudojimą atitinkamai tik 14 ir 12 proc.
Vertinant tokius tyrimų rezultatus siūlome pažvelgti į jau įvykusius konkrečius įvykius, turėjusius įtaką kainų augimui. Pvz., šiemet Prancūzijoj sumenko kviečių derlius – jų buvo užauginta 7 milijonais tonų mažiau. Europos mastu 7 milijonai tonų reiškė maždaug 5 proc. sumažėjusį derlių, tačiau kviečių kainos visoje Europoje pakilo apie 15-20 proc.! Būtina vertinti, jog į tokius pokyčius, kurie lemia ir maisto rezervo sumažėjimą, rinkose reaguojama itin jautriai, todėl neabejotina, kad žaliojo kurso nulemti pokyčiai visame pasaulyje maisto kainas padidins keliomis dešimtimis procentų, o kai kuriose šalyse kainos didės kartais.
Žaliasis kursas atvers kelią Rusijai ir kitiems, bet ne ES augintojams?
Taigi, retoriškai klausiame – o kokios Europos, siekiančios įgyvendinti žaliąjį kursą, prognozės ir studijos? Ar turime atsakymus į klausimus, kokias pasekmes žaliojo kurso įgyvendinimas sukels ekonomikai, žemės ūkiui ir žmonių migracijai iš šalių, kurios ir dabar nesugeba apsirūpinti maistu? Mažai tikėtina, kad Europai atsisakius intensyvesnio ūkininkavimo ir sumažinus žemdirbystės mastus, pasaulis globaliai pasikeis. Tačiau ūkininkavimo apimčių mažinimas neišvengiamai lems itin ženklų maisto kainų kilimą, kadangi maisto poreikis nesumažės. Kaip žinia, gera vieta tuščia nebūna. Todėl neabejotina, kad Europai atsisakant intensyvaus ūkininkavimo, ateityje kitos šalys – Rusija, Ukraina, Brazilija, Argentina ir kt. didins ūkininkavimo apimtis. Deja, bet daugelio trečiųjų šalių gamtosaugos, trąšų ir pesticidų naudojimo ir pan. reikalavimai nėra tokie griežti, kaip Europos Sąjungoje. Žemės ūkio išsivystymas ir atitinkamai – produktyvumas šiose šalyse taip pat mažesnis. Vadinasi, suintensyvinus žemės ūkio produkcijos gamybą šiose šalyse, bus naudojama daugiau trąšų ir pesticidų ir galiausiai anglies dioksido (CO2) efektas bus dar didesnis. Gi galimybės paveikti trečiąsias šalis, t.y. nurodyti laikytis atitinkamų gamtosaugos reikalavimų ir pan., – itin ribotos. Gal ir ne geriausias, tačiau tiesus ir aiškus palyginimas – Astravo atominė elektrinė. Nepaisant Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių protestų, nesaugus atominis monstras pastatytas visai šalia Lietuvos sienos. Pasaulis sužino apie vieną po kito nutinkančius incidentus, tačiau atominė elektrinė veikia…
Kas užtikrins kontrolę?
Tiesa, ieškoma būtų spręsti tokias problemas – produktams, kurių gamyba vykdoma nesilaikant žaliojo kurso kriterijų, planuojama įvesti „sienos skaitiklio“ mokestį, kursą atitinkantys produktai keliautų „žaliuoju koridoriumi“. Tačiau galimybės įgyvendinti planuojamas priemones – miglotos. Juk daugelį produktų sudaro kelios ar net keliolika komponentų, todėl apskaičiuoti su tarša susijusius mokesčius bus itin sudėtinga ir reikalaus didelių administracinių resursų. Neatmestina ir tai, jog gamintojai iš trečiųjų šalių, nesilaikantys žaliojo kurso kriterijų, gudraus ir visomis priemonėmis sieks išvengti papildomų mokesčių, tuo tarpu Europos žemdirbiai, kuriems visos žaliojo kurso priemonės bus privalomos, praras konkurencingumą.
Svarbu vertinti ir kitus neigiamus veiksnius, kuriuos sukelia nepakankamas pasirengimas žaliojo kurso įgyvendinimui. Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija atkreipia dėmesį, jog nesant aiškių ir pagrįstų priemonių, kiekviena šalis žaliojo kurso reikalavimus interpretuoja savaip, stengiantis užtikrinti būtent savo šalies ekonominius interesus. Pvz., Prancūzija įrodinėja, esą jų šalies atominė energija yra „žalia“, Lenkija neplanuoja atsisakyti anglies pramonės, nors tai – neabejotinai didžiulis taršos šaltinis. Savo ruožtu Vokietija ieško būdų būdų išsaugoti transporto gamybos pramonę, kurios pasididžiavimas – vidaus degimo varikliai, jų gamybos technologijos. Todėl ši šalis nėra suinteresuota skatinti elektromobilių gamybą ir to nedaro.
Estija ir Latvija vertina žemės ūkio potencialą, o Lietuva?
Pirmiausia – diskutuoti, svarstyti ir ieškoti alternatyvių aplinkos tausojimo būdų bei plačiau vertinti žaliojo kurso įgyvendinimo pasekmes. Pabrėžiame, jog Lietuvos žemės ūkio sektoriaus atstovai nėra nusistatę prieš Europos žaliąjį kursą, Green Deal’o (žaliąjį susitarimą) ir puikiai suvokia būtinybę mažinti į aplinką išmetamų teršalų kiekius. Tačiau dabar panašu, kad einama lengviausiu keliu – siekiama reguliuoti ir žinoma apmokestinti pirminės gamybos grandies CO2 šaltinius. Tuo tarpu sunkesnis, tačiau veiksmingesnis kelias yra žmonių švietimas ir skatinimas keisti savo vartojimo įpročius. Neabejotina, kad būtent šis kelias užtikrintų reikšmingą CO2 sumažėjimą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, t.y. neapsiribojant valstybių sienomis. Beje, mokslininkų atliktos studijos įrodo, kad būtent vartojimo įpročių pakeitimas yra veiksmingiausia priemonė kovojant su gamybos procesų metu vykstančia tarša. Pvz., atsisakant transporto priemonės vienas asmuo sumažintų į aplinką išskiriamą CO2 kiekį 2,04 tona per metus, pasirinkus elektromobilį CO2 sumažėtų 1,95 t. per metus, atsisakant vieno tolimojo skrydžio per metus – atitinkamai 1,68 t., pasirinkus viešąjį transportą – 0,9 t. ir t.t. Beje, vertinant, kokį CO2 pėdsaką palieka Lietuvos gyventojas – galime pasidžiaugti, kad tikrai nesame dideli teršėjai. Vienam mūsų šalies gyventojui vidutiniškai tenka 4,8 t. sukuriamo CO2 per metus (pridedame skaidrę, iliustruojančią, kokie CO2 kiekiai tenka vienam gyventojui įvairiose pasaulio šalyse). Tuo tarpu šalyse, kuriose išgaunamas iškastinis kuras (nafta, dujos), vienam gyventojui tenkančio sukuriamo CO2 kiekis siekia 20-30 t. per metus. Lyginant kaimynines šalis, pvz. Estijoje šis dydis viršija 10 t., tačiau nepaisant to Estija planuoja ženkliai didinti žemės ūkio produkcijos gamybą.
Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos nuomone, apie žaliojo kurso įgyvendinimo problemas būtina diskutuoti ir vadovautis ne prielaidomis, o realiais poveikio aplinkai tyrimais, kurių neabejotinai trūksta. Be to, asociacija įsitikinusi, jog „lygiavos“ principas, t.y. Lietuvos įpareigojimas sumažinti CO2 kiekį visuose šalies ūkio sektoriuose vienodomis dalimis, yra nepriimtinas, kadangi prieš įsipareigojant būtina vertinti kiekvieno sektoriaus padėtį ir įtaką šalies ekonomikai bei nacionaliniam saugumui. Asociacija atkreipia dėmesį, jog Latvija neketina prisiimti įsipareigojimų labiau sumažinti išmetamo CO2 kiekį žemės ūkyje, o Estija, planuodama žemės ūkio plėtrą, netgi ketina CO2 kiekį didinti. Akivaizdu, jog kaimyninės šalys, skirtingai nei Lietuva, supranta ir vertina žemės ūkio sektoriaus potencialą.
Lietuvoje CO2 emisija mažiausia ES
Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija siūlo atsižvelgti, kad Lietuvoje CO2 emisija vienam hektarui žemės ūkyje ir taip yra viena mažiausių Europos Sąjungoje – siekia apie 1,2 – 2 tonas, tuo tarpu Vakarų Europoje šis dydis yra kelis kartus didesnis, svyruoja nuo 6 iki 10 tonų. Taigi, reikalavimai Lietuvos žemdirbiams neadekvačiais kiekiais mažinti CO2 emisiją yra neracionalus. Mažinant taršą reikia įvertinti ir tai, kuriuose ūkio sektoriuose pasiekti šiuos tikslus yra ekonomiškai naudingiau bei paprasčiau. Pvz., transporto ir energetikos sektoriai, kurių veikla lemia didžiulę taršą ir itin reikšmingus CO2 emisijos kiekius (maždaug 2/3 viso CO2), dėl savo išsivystymo lygio jau dabar yra pasiruošę technologiniams virsmams. T.y. vežimas automašinomis gali būti keičiamas vežimu geležinkeliais, transporto priemones, varomas vidaus degimo varikliais, gali pakeisti elektromobiliai. Energetikoje taršias energijos gavimo priemones gali efektyviai keisti vėjo ir saulės elektrinės. Tuo tarpu pramonėje, žemės ūkyje daugelis technologijų negali būti operatyviai pakeičiamos kitomis, todėl šiose srityse artimiausiais metais pasiekti ženklų CO2 emisijos sumažinimą yra itin sudėtinga ir neracionalu.
Vadinasi, būtina skatinti vėjo, saulės energetikos projektus ir pan., tokiu būdu mažinant importuojamos elektros kiekius, remti elektromobilių įsigijimą ir kt. Kartu privalu atsisakyti neprotingų ir neadekvačių reikalavimų žemės ūkiui, kuris sukuria ištisas verslo grandines (grūdų supirkimo, perdirbimo, logistikos ir kitus verslus). Grūdai – itin likvidi ir standartizuota prekė, kurią galima lyginti su biržose parduodamomis akcijomis ir kitais finansiniais instrumentais. Dažnai pardavimo grandinėje, dar neišplaukus laivui, grūdai parduodami keletą kartų. Prekiaujama ne tik jau turimais grūdais, bet ir kontraktais dėl grūdų pardavimo. Taigi, ir prekyba grūdais, ir jų perdirbimas mūsų šaliai sukuria didelę pridėtinę vertę, 60 000 – 100 000 eurų vienam dirbančiajam per metus. O šių metų patirtis rodo, kad esant geros oro sąlygoms profesionaliai ūkininkaujančių žemdirbių dirbamos žemės, kuri sudaro apie 70 proc. užsėtos žemės Lietuvoje, sukuriama pridėtinė vertė nenusileidžia Lietuvos pramonės sukuriamai pridėtinei vertei. Pabrėžiame, jog javų auginimo procese sukuriami CO2 kiekiai yra itin nedideli – pusė tonos emisijos vienai tonai javų. Tuo tarpu, pvz., raudonos mėsos tonos gavimui CO2 emisija siekia 10 – 30 t.! Šie skaičiai patvirtina, kad javų auginimas tikrai nėra ta sritis, kurios veikla lemia didelę gamtos taršą.
Ko reikia, kad mažėtų trąšų ir pesticidų kiekiai?
Situacija dėl pesticidų ir trąšų naudojimo žemės ūkyje Europoje taip pat yra normali. Minėtame JAV žemės ūkio departamento studijoje pažymima, jog trąšų sunaudojimo kiekiai per pastaruosius 30 metų sumažėjo nuo 180 iki 140 kg vienam hektarui, o pesticidų kiekis nepakito. Europoje žemės plotų naudojimas – taip pat sumažėjęs (nuo 210 mln ha iki 180 mln. ha). Savo ruožtu produktyvumas vienai tonai išaugęs net du kartus. Be abejo, tai lėmė žemės ūkio technologijų vystymasis ir žemės ūkyje naudojamų pesticidų keitimas aplinkai mažiau kenksmingomis medžiagomis.
Taigi, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos įsitikinimu, būtina investuoti į technologijų vystymąsi ir skaitmenizaciją bei tikslinę žemdirbystę. Neabejotina, kad ir patiems ūkininkams naudinga technologijų pagalba užtikrinti derliaus gavimą patiriant mažesnes išlaidas. Išlaidų mažinimas – tai ir mažesnis trąšų ir pesticidų naudojimo kiekis. Yra ir kitų būdų mažinti CO2 emisiją žemės ūkio sektoriuje, pvz., rinktis aplinkai draugiškesnes logistikos priemones. Štai tik dalis (2,5 – 3 mln tonų) iš 8 mln tonų praėjusiais metais Lietuvos žemdirbių užaugintų grūdų buvo gabenama geležinkelių transportu. Vertinant tai, kad po kelių metų geležinkeliai bus elektrifikuoti, būtina skatinti žemės ūkio produkcijos pervežimui rinktis geležinkelių transportą, tokiu būdu pasiekiant kardinalius teigiamus pokyčius mažinant aplinkos taršą.
Deja, pastaruoju metu kai kurie valstybės institucijų sprendimai lemia pažangaus žemės ūkio vystymosi stagnaciją. Pvz., ateinančiais metais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sprendimu nebeplanuojama toliau remti sertifikuotos sėklos įsigijimą. Net ir remiant tokios sėklos įsigijimą valstybės mastu, sertifikuota sėkla sudaro tik apie 20 proc. Lietuvos kviečių augintojų naudojamos sėklos, kai tuo tarpu Vakarų Europoje, Skandinavijoje sertifikuota sėkla apsėjama 60-80 proc. pasėlių. Sertifikuotos sėklos naudojimas lemia mažesnį pesticidų sunaudojimą, kadangi sertifikuota sėkla užtikrina ženkliai didesnį derlingumą ir augalo natūralų atsparumą ligoms. Tokie ministerijos sprendimai yra nesuvokiami ir kelia abejones dėl jų priėmimo proceso skaidrumo. Juk būtent tokio pobūdžio valstybės parama (sertifikuotos sėklos įsigijimui) yra pigiausias būdas pasiekti žaliojo kurso tikslus – iš vienos pusės padedant ūkininkui sumažinti investicijas derliui užauginti, iš kitos pusės – užtikrinant vartotojo teisę gauti grynesnį produktą ir mėgautis švaresne gamta.
Lietuvoje užauginti grūdai užtikrina saugumą
Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos nuomone, įgyvendinant Europos žaliąjį kursą būtina vertinti ir šių procesų įtaką šalių saugumui. Įprasta ir suprantama, kuomet kalbama apie energetinį, karinį saugumą. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šalies gebėjimai pasirūpinti maistu – taip pat itin reikšmingas nacionalinio saugumo komponentas. Ypač – vertinant ekspertų nuomones, jog COVID-19 pandemija, kurios suvaldymas yra sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas, tikrai ne paskutinė pasaulį užklupusi pandemija. Vadinasi, ir Europos Sąjungos, ir Lietuvos galimybės užsitikrinti saugumą apsirūpinant maistu – ypač palankios, kadangi žemdirbiai užaugina daugiau, nei reikalinga vidaus poreikiams, o perteklinius produktus eksportuoja ir atitinkamai – užsidirba. Tuo tarpu tokios šalys kaip Kinija, negalėdamos užsitikrinti reikalingo maisto kiekio pagaminimo šalies viduje, yra priverstos kaupti maisto rezervus. Taigi, būtina įvertinti, kad žemės ūkis – ne tik verslas, bet ir strateginis sektorius, užtikrinantis šalies gyventojų aprūpinimą maistu. Beje, užklupusi COVID-19 pandemija patvirtina mūsų nuomonę dėl strateginės žemės ūkio verslo svarbos. Prisiminkime – pandemijos pradžioje Lietuvoje žmonės plūdo į parduotuves ir pirko maisto produktus atsargai. Tačiau maisto produktų nepritrūkome, o ir kainos nepakilo, todėl žmonių baimės ir atitinkamai – atsargų kaupimas netrukus liovėsi.
Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija atkreipia dėmesį į būtinybę nedelsiant vertinti žaliojo kurso įtaką komercinei aplinkai ir svarstyti racionalius sprendimus, užtikrinančius žaliojo kurso įgyvendinimą. Asociacija ragina atsakingai ir protingai vertinti skirtingų pramonės šakų galimybes prisidėti prie CO2 emisijos mažinimo bei kitų žaliojo kurso priemonių įgyvendinimo, negriaunant žemės ūkio verslų, kurie yra puoselėjami ir gyvuoja dešimtmečius.“
Teksto autorius Karolis Šimas, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas
