(2017-01-24)
Žemės ūkio ministerija, spaudžiama Europos Komisijos, ryžosi paruošti LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Siūlomas liberalesnis įstatymo variantas. Keičiamas įstatymas galioja nuo 2014 m. gegužės 1 d., tad praėjo pakankamai laiko tam, kad galima būtų daryti išvadas apie taisomo įstatymo teigiamą ar neigiamą poveikį įvairiais aspektais. Įsigaliojus įstatymui, lyginant su laikotarpiu iki įstatymo įsigaliojimo, žemės pirkimo sandorių ir parduotos žemės plotas nesumažėjo, nes žemdirbiai buvo aktyvūs žemės pirkėjai ir tik maža dalis pardavėjų nesulaukė pirkėjo už siūlomą kainą. Įstatymo oponentų nuogąstavimai, kad saugikliai sugriaus žemės ūkio paskirties žemės rinką nepasitvirtino, nes žemės kaina tolygiai augo, tad žemės pardavėjams netrukdė už parduodamą žemę prašyti vis didesnės sumos. Kainos augimui geras prielaidas sudarė augančios pajamos iš žemės ūkio veiklos ir tai, kad nemaža dalis ūkių sustiprėję po įsikūrimo etapo jau tapo pajėgūs investuoti į žemės įsigijimą. Atsirado palankesnės skolinimosi sąlygos. Saugikliai pristabdė spekuliacijos žeme apraiškas, bet nebuvo pajėgūs sustabdyti itin koncentruoto didžiojo kapitalo skverbimosi. To pasekmė – smulkių ūkių nykimas ir itin didelio mąsto žemės koncentracija vienose rankose. Kuo Lietuva išsiskiria iš daugelio Europos Sąjungos šalių. Pagrindinė įstatyme vieno asmens įsigyjamo žemės ūkio paskirties žemės iki 500 ha ploto ribojanti nuostata buvo nesunkiai apeinama, pasinaudojant įstatymo spragomis ir tam labiausiai pasitarnavo palanki spekuliacijoms susietų asmenų sąvoka.
Ar tikrai verta lengva ranka išbraukti iš įstatymo nuostatas, kurios, ūkininkų požiūriu, davė teigiamą efektą? Kokia patirtis kitose ES valstybėse? Koks galimas įstatymo liberalizavimo efektas?
Ūkininkai lankydamiesi pas kolegas kitose Europos valstybėse ir su jais diskutuodami ne kartą galėjo įsitikinti, kad žemės įsigyti svetur lietuvaičiui būtų labai sunku arba visiškai neįmanoma. Europos Komisija iš naujai įstojusių šalių reikalauja laikytis stojimo sutartyse prisiimtų laisvo prekių ir kapitalo judėjimo reikalavimų, bet šie reikalavimai nėra privalomi senosioms Europos Sąjungos šalims narėms ir tai, kad ES taikomi dvigubi standartai labai glumina. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas konstatavo, kad vis didėjanti žemės nuosavybės koncentracija kelią grėsmę tvariai kaimo plėtrai, o to padariniai yra tuštėjantys kaimai, apleistas kraštovaizdis, kaimiškose vietovėse silpnėjanti ekonomika. Keliose šalyse padėtis įvardijama kaip probleminė. Tarp tokių šalių minima Škotija, Bulgarija. Užsienio spaudoje rašoma, kad panaši padėtis Rumunijoje, Vengrijoje, perspėjimai skamba Vokietijai, Ispanijai, Italijai. Žemės savininkais tampa asmenys, kurie net negyvena toje šalyje, nekalbant apie tai, kad jie jos nedirba. Nevyriausybinė labdaros organizacija „Oxfam“ skelbia, kad 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių valdomas turtas yra didesnis negu valdomas likusių 99 proc. žmonijos. Didžioji dalis planetos išteklių kontroliuojami saujelės jos gyventojų. Š.m. sausio 17-20 dienomis Davose vykusiame Pasaulio ekonomikos forume viena iš nagrinėjamų temų buvo atskirtis ir jos pasekmės. Nors daugelyje šalių bendras pragyvenimo lygis auga, mažėja skurstančiųjų, bet vis tik auga atskirtis tarp gaunančių didžiausias ir mažiausiais pajamas žmonių. Vidutinės klasės atstovų mažėjimas visuomenėse gimdo socialines problemas, o jų pasekmė yra nestabili politinė situacija šalyse. Šiame kontekste Europos Komisija pradeda diskusijas dėl Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos naujam programiniam laikotarpiui.
Ar padėtis Lietuvoje yra geresnė nei kitose ES šalyse? Nors oficiali statistika teigia, kad per du metus Lietuvoje žemes įsigijo du užsienio piliečiai, bet tikslių duomenų, kiek užsienio ar vietinės kilmės investicinio kapitalo dalyvavo perkant žemę, nėra galimybės rasti, nes yra daug galimų investavimo būdų, kurie paslepia kapitalo kilmę. Todėl kaip ir nėra galimybių tiksliai įvardyti, kiek žemės Lietuvoje faktiškai valdo užsieniečiai ir kiek Lietuvos piliečiai. Bet gi ne užsieniečiai didžioji problema. Dažnam ūkininkui, kurio pajamos tik iš žemės ūkio veiklos, bandant įsigyti žemės yra tekę pasigalynėti su investicinio kapitalo atstovais. Be abejo, kad jėgos nelygios. To pasekmė, kad po pralaimėto pirkimo sandorio ūkininkui tenka rinktis: ar mokėti naujojo žemės savininko primestą nepakeliamą žemės nuomos mokestį ir dirbti šią žemę pusvelčiui, ar atsisakyti anksčiau dirbto žemės ploto, o kartais ir iš vis žemės ūkio veiklos, ir netekus pajamų rinktis emigraciją. Lietuvoje pajamos tarp miesto ir kaimo gyventojų ženkliai skiriasi. Kaime gyvena ir pajamas gauna iš žemės ūkio veiklos beveik 30 proc. Lietuvos gyventojų. Didžiosios dalies kaimo gyventojų pagrindinės pajamos yra iš žemės ūkio produkcijos gamybos. Šios gamybos pagrindinė priemonė yra žemė. Atėmę galimybę žemę įsigyti tiems, kurie ją dirba, rizikuotume susidurti su skaudžiomis ekonominėmis, socialinėmis ir demografinėmis pasekmėmis Lietuvos kaime.
Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumo nariai š.m. sausio 13 d. posėdyje vieningai pasisakė, kad Žemės ūkio ministerijos siūlomi panaikinti saugikliai atvers galimybę ją pirkti visiems Lietuvos ir užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie nebūtinai turės tikslą žemę dirbti, todėl šie pakeitimai nėra palankūs Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojams ir vartotojams. Abejojame dėl įstatymo priėmimo ypatingos skubos tvarka pagrindo, motyvuojant Europos Komisijos reikalavimu, ir neskiriant pakankamai laiko įsigilinimui į galimas įstatymo keitimo pasekmes. Panašioje situacijoje dėl Europos Komisijos reikalavimų yra atsidūrusios ir kitos naujai įstojusios šalys. Ar išties Lietuva turi būti pirma, kuri šiuos reikalavimus besąlygiškai įvykdys? Abejojame, ar tikrai Lietuvai nėra galimybių apginti valstybės interesus ginče su Europos Komisija turint svarių argumentų? Jei ES yra demokratiškai valdoma, tai ir silpnesniosios šalies nuomonė šioje santvarkoje turi būti girdima ir gerbiama. Sutinkame, kad veikiančiame saugiklių įstatyme yra spragų, kurios neleidžia pasiekti šiame įstatyme išsikeltų tikslų, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, būtų skatinama žemės ūkio veikla, užtikrinama subalansuota teritorinė kaimo ekonomika ir didinamas kaimo gyventojų užimtumas. LŪS nariai yra aktyvūs siūlydami įstatymo spragas lopančias nuostatas, todėl į savo organizacijos išplėstinį prezidiumo posėdį š.m. vasario 3 d. kviečia Žemės ūkio ministrą B. Markauską ir Kaimo reikalų komiteto narius.
Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumas
