1963 m. įsibėgėjus Bendrajai žemės ūkio politikai, Europos Komisijos sprendimu buvo įsteigtas Žemės ūkio konsultacinis komitetas socialiniams klausimams, davęs pradžią esminių su darbo santykiais susijusių klausimų sprendimui Europos lygmenyje. Jis buvo pirmasis Europos Bendrijoje organizuotas patariamasis Europos Komisijos Žemės ūkio generalinio direktorato organas socialiniams klausimams. Kiti Direktorato komitetai dirbo su klausimais liečiančiais žemės ūkio produkcijos kainas. Naujojo komiteto darbas buvo koncentruojamas į siekį užtikrinti lygais žemės ūkio darbuotojų teises, tokias pat, kokias jau turėjo darbuotojai pramonės ir prekybos šakose, jis taip pat turėjo prisidėti padedant Bendrijoje susidoroti su tuo metu žemės ūkiui iškilusias iššūkiais:
- aprūpinti Europą maistu;
- maisto kaina turi būti prieinama kiekvienam vartotojui;
- žemdirbiui, auginančiam žemės ūkio produkciją maistui turi būti deramai atlyginta.
Tuo metu komiteto nariais socialinių partnerių EFA (Europos žemės ūkio darbuotojų sąjungų federacija) ir COPA (Europos žemės ūkio organizacijų komitetas) siūlymu Komisija paskyrė 34 narius (po 17 darbdavių ir darbuotojų atstovų) iš 6 šalių: Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo. Tuo metu COPA neturėjo atskiros specialios darbdavius atstovaujančios grupės.
Vėliau, 1974 m. Komisijos sprendimu, šis konsultacinis komitetas pervadintas į Bendrąjį žemės ūkio darbuotojų socialinių problemų komitetą, kuris turėjo teisę gilintis į visos Europos Bendrijos socialinius ir politinius klausimus, inicijuoti įvairių klausimų svarstymą ar reglamentų peržiūrą ir neapsiribojo išimtinai tik žemės ūkio darbuotojų gerbuvio užtikrinimu. Tokiu būdu Komitetas perėjo Socialinių reikalų Generalinio Direktorato žinion, kuris tapo atsakingas už posėdžių organizavimą, vertimo užtikrinimą, darbdaviu ir darbuotojų atstovų atvykimą į posėdžius. Komiteto narius tvirtino Komisija, paskirdama po 25 atstovus iš COPA ir EFA, bei pasilikdama teisę tiesiogiai paskirti 6 narius iš šioms dviem organizacijos nepriklausančių organizacijų, pvz. Prancūzijos profsąjungos CGT. Komiteto darbas buvo organizuojamas per tematines darbo grupes, kurios susirinkdavo kartą ar du per metus ir buvo atskaitingos Komitetui, kuris rinkdavosi du kartus per metus. Viso buvo sudarytos šešios darbo grupės: užimtumo, švietimo, sveikatos ir darbo saugos, miškininkystės, statistikos ir harmonizacijos. Pastaroji buvo atsakinga už derybų tarp socialinių partnerių organizavimu ir bendrų dokumentų paruošimą iki jų priėmimo.
Mastrichto susitarimas dėl socialinės politikos (1992 m.), kuris buvo patvirtintas Amsterdamo sutartimi (1997 m.), sukūrė procedūras, leidžiančias konsultuoti socialinius partnerius, atstovaujančius darbdavius bei darbuotojus ES ir suteikė jiems realių galių derantis dėl kolektyvinių darbo sutarčių. Nuo to laiko šios nuostatos išliko nepakitusios. Tokių įvykių fone 1993 m. buvo specialiai įsteigta COPA darbdavių grupė GEOPA-COPA. Jos nariai gali tapti COPA organizacijos, kurių nariai yra ūkininkai, samdantys darbuotojus, ir kurios nacionaliniame lygmenyje turi patariamąjį bei derybinį statusą valdžios institucijose. Europos Komisija pripažįsta GEOPA-COPA kaip gabią organizaciją,, atstovaujančią žemės ūkio darbdavius.
1999 m. komitetas tapo Sektoriniu žemės ūkio socialinio dialogo komitetu (vienu iš šiandien veikiančių 43 sektorinių socialinio dialogo komitetų), išlaikiusiu savo veiklos formatą iki šių dienų, kurį sudaro 25 darbdavių organizacijų atstovai (GEOPA-COPA) ir 25 darbuotojų profsąjungų atstovai (EFFAT – Europos žemės ūkio profesinių sąjungų federacija). Komiteto veiklą koordinuoja Europos Komisijos užimtumo, socialinių reikalų ir įtrauktiems generalinis direktoratas.
Šiandien komitetas siūlo įvairius problemų sprendimo instrumentus ir teikia rekomendacijas Europos institucijoms, siekiant diskutuoti, spręsti problemas, dalintis patirtimi ir gera praktika ir tokiu būdu palaikyti socialinę taiką visuomenėje. Komiteto darbotvarkėje užimtumo žemės ūkyje ateities, darbuotojų sveikatos ir saugumo užtikrinimo darbo vietoje, darbuotojų mokymų ir kvalifikacijos kėlimo klausimai.
Misija
GEOPA-COPA veikia pagal COPA statutą ir atstovauja žemės ūkio darbdavius ES valdžios institucijose ir žemės ūkio darbuotojų organizacijose visais specifiniais žemės ūkio socialiniais klausimais, susijusiais darbo santykiais. GEOPA nustato savo strategiją posėdžių bei seminarų metu. Teikia ataskaitas COPA prezidiumui, perduoda Komisijos nuomonę bei pasiūlymus, peržiūrint reglamentus ir direktyvas, susijusius su socialine politika. COPA prezidiumas gali tik atsisakyti priimti GEOPA-COPA priimtus sprendimus, jei ji peržengia organizacijai suteiktus teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Organizacija.
Vienas iš GEOPA-COPA tikslų – nuolatos teikti Europos Komisijai priimamų teisinių aktų poveikio vertinimo studijas, taip užtikrinant, kad būtų atsižvelgta į realias žemės ūkio darbdavio problemas, su kuriomis jis gali susidurti laikydamasis teisinių reglamentų. GEOPA nuolatos palaiko ryšius ir veda derybas su Europos žemės ūkio darbuotojų profsąjungų organizacija EFFAT, neretai teikia Europos Komisijai bendras pozicijas, liečiančias darbo santykius, darbo vietos saugumą, profesinius mokymus bei darbo vietų kūrimą žemės ūkyje.
2013 metais minėdami Sektorinio žemės ūkio socialinio dialogo komiteto 50-tąsias įkūrimo metines, socialiniai partneriai pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje pabrėžė prioritetinius klausimus, kuriuos sprendžiant būtinas glaudus partnerių ir šalių bendradarbiavimas (žr. Deklaracija).
Lietuva GEOPA organizacijoje.
Lietuvos ūkininkų sąjunga pilnateise GEOPA-COPA nare tapo 2004 m. Nuo to laiko siunčia savo ekspertus į Žemės ūkio socialinio dialogo komiteto posėdžius, dalyvauja bendruose socialinių partnerių organizuojamuose seminaruose ir konferencijose. Renginiuose nagrinėjami aktualūs klausimai, padeda Lietuvos žemės ūkio sektoriuje kurti darbo ir saugos darbe kultūrą, žengti koja kojon su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, apibrėžiant ir įgyvendinant stabilius, sąžiningus ir produktyvius darbo santykius sektoriuje. Stiprėjantis ir modernėjantis Lietuvos žemės ūkis tampa stipriu šalies ekonominiu varikliu. Ūkininkas-darbdavys suvokiamas kaip svarbus socialinis partneris, kuriantis darbo vietas ir padedantis vystytis kaimo plėtrai.
