(2022-04-15)
„Neregėti maisto produktų ir žemės ūkio žaliavų kainų viražai Lietuvoje ir visoje Europos sąjungoje, karas žemdirbiškoje Ukrainoje, nenuspėjamos būsimo derliaus kainos ir vis dar skeptiškas miesto žmonių požiūris į ūkininkus. Tokia šios dienos realybė. Reikia būti aiškiaregiu, kad pasakytum, kas žemdirbių laukia rudeniop, kai bus nuimtas naujas derlius.“ „Ūkininko patarėjas“ pakalbino naująjį Kretingos r. ūkininkų sąjungos pirmininką Rimantą Pauliką. Žemiau skaitykite visą straipsnį.
Nenuspėjamas karo faktoriaus poveikis
Paprašytas pasidalyti mintimis apie tai, kas ūkininkų laukia rudenį, kai bus nuimtas šių metų derlius, R. Paulikas neslėpė: tai įžvelgti galėtų nebent aiškiaregis. „Trąšų kainos svyruoja nuo vieno iki dviejų tūkstančių eurų už toną, grūdai pasiekė 380 Eur/t kainą. Jei reikėtų atspėti grūdų kainą rudenį, sakyčiau, kad ji galėtų būti ir 80 Eur/t, ir 380 Eur/t. Galvokime logiškai: jei ES taiko sankcijas Rusijai, ji gali susitarti su kitomis dviem nemažomis grūdų tiekėjomis – Baltarusija ir Kazachstanu – taip rugpjūčio mėnesį labai dideliais pigiai užaugintų grūdų kiekiais užkišdami tuos egiptus, indijas ir kitas šalis. Grūdų savikaina Rusijoje siekia daugiausia 60 Eur/t. Jei ji paleistų didelius grūdų kiekius, kur mes dėtume savuosius, užaugintus tręšiant po 2 tūkst. Eur/t kainuojančiomis trąšomis ir deginant brangius degalus? Ūkininkas, prisipirkęs tokių brangių trąšų, gaus produkciją, kurios savikaina bus kokie 250 Eur/t, o pardavinės po 80 Eur/t? Arba už prašomą didesnę kainą niekas nepirks. Taigi šiemet bus arba žiaurūs bankrotai, arba metai bus normalūs. Viskas priklausys nuo vasaros ir nuo to, kokį derlių kokioje šalyje gamta užaugins“, – savo samprotavimais su „Ūkininko patarėju“ dalijosi R. Paulikas.
Naujasis rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas prisiminė ankstesnius nederlingus metus ir to pasekmes. „Kai būdavo sausros ir grūdų supirkimo įmonės rašė baudas ūkininkams už neparduotus grūdų kiekius, mūsų klausė, ar negalėjome įvertinti rizikos. Dabar rizikas reikia įvertinti, nėra ko pirkti tokių brangių trąšų. Geriau kulti kokiomis dviem tonomis mažiau, įdėti mažiau kapitalo – tada ir rizika bus mažesnė. Ateitis visiškai neprognozuojama, o jei prašysime valstybės pagalbos, sakys, vyrai, reikėjo įsivertinti situaciją ir rizikas. Ir dar vienoje vietoje galai nesueina: skelbimuose už parduodamas lenkiškas trąšas prašo 600–700 Eur/t, už lietuviškas – 1,1–1,5 tūkst. Eur/t“, – sakė ŪP pašnekovas.
Trumpalaikė sėkmė
Prasidėjus karui Ukrainoje ir kilus pavojui, kad šios šalies indėlis į pasaulinę grūdų rinką gali stipriai sumažėti, grūdų kainos šoktelėjo dvigubai. Ūkininkai, kurie, tikėdamiesi kokio nors kainų stebuklo, dalį derliaus laikė iki pavasario, to stebuklo sulaukė: palyginti pigiai užaugintus grūdus pardavė neįtikėtinai brangiai. „Nors esu grūdininkas, man pačiam nepavyko šia situacija pasinaudoti, bet girdėjau, kad tokių ūkininkų buvo. Kad galėtų sau susikurti tokią palankią progą, ūkininkai turi investuoti į grūdų talpyklas, be to, reikia turėti mažiau paskolų, kad rudenį nereikėtų jų atidavinėti iš skubiai parduoto derliaus. Tada galės laikyti grūdus iki pavasario ir laimės. Tačiau gali ir pralaimėti, kaip neretai atsitinka, nes rinka yra nenusakoma, pavasarį kainos gali ir nukristi“, – svarstė R. Paulikas.
Nors, ūkininko manymu, daug kas priklauso nuo oro sąlygų, lemiamos įtakos turi ir ūkininko pasirengimas darbui. „Miesto žmonės pyksta ant ūkininkų, sako, kad jie brangiais traktoriais važinėja. Nejaugi reikia prisipirkti arklių ir dirbti su jais? Žemės ūkyje dirbančių žmonių nelikę, kad ir dideles algas mokėtum, nelabai kas šioje srityje užsibūna. Arba ateina valandas prastumti“, – sakė Šukės kaime gyvenantis ūkininkas.
Išankstinės sutartys šiandienos sąlygomis
Naujomis sąlygomis gali visiškai pasikeisti požiūris į išankstines grūdų pardavimo sutartis. R. Pauliko manymu, svarbiausia, kad ūkininkas užaugintų tai, ką sutarė parduoti. O štai dėl kainų gali būti visokių niuansų. „Apie tai pasakysiu tik savo nuomonę. Kiekvienas ūkininkas turi apsispręsti, ką jis užaugins. Jei jis planuoja užauginti 5 t/ha derlių, tai pagal išankstines sutartis gali ryžtis parduoti daugiausia 2 t nuo kiekvieno hektaro. Prieš kelerius metus mus išmaudė kaip ančiukus. Visoje Lietuvoje buvo sausra, mums sakė, kad tai force majeure, draudimui force majeure galiojo, o su įmonėmis pasirašytoms sutartims – ne, jos buvo aukščiau Lietuvos įstatymų. Visi ūkininkai, kurie planavo prikulti 4–5 t, o prikūlė pusantros, susimokėjo baudas“, – prisiminė R. Paulikas.
Paklaustas, kokią grūdų pardavimo kainą būtų galima įrašyti į sutartį dabartinėje situacijoje, R. Paulikas neslėpė: situacija sudėtinga. „Kiekvienas ūkininkas tegul apsisprendžia. Kainos tai kyla, tai krenta, situaciją reikia vertinti labai atsargiai. Kadangi ūkininkas be paskolų kaip ir negyvena, visi turi įsipareigojimų bankuose ir jie yra išdėstyti pagal laiką, tad nori nenori turi pardavinėti grūdus, kad apyvarta vyktų. Pinigų reikia rudeninėms trąšoms, atlyginimams, mokesčiams, degalams, kokia nors suma pas ūkininką visada turi būti. Vadinasi, negali laikyti visų grūdų iki vasario mėnesio. Reikalingas tam tikras kiekių išdėstymas, įvertinus galimas rizikas, kad derlių parduotum su kuo mažesniais nuostoliais. Turi atspėti rinkos tendencijas, kaip bus su grūdais, kainomis, orais ir kitomis aplinkybėmis“, – vardijo R. Paulikas.
Dvi vizijos
Paklaustas, su kokia vizija eina į naujas pareigas, R. Paulikas tų vizijų išskyrė dvi. „Tapęs pirmininku stengsiuosi, kad būtų valomi melioracijos grioviai. Esu medžiotojas, miškuose tenka matyti, kad tie grioviai apžėlę jau ne tik krūmais, bet ir medžiais, kuriuos galima kirsti ir naudoti kurui. O juk tie kanalai iš laukų turi surinkti vandenį. Ūkininkai investuoja didelius pinigus į tręšimą, žemės dirbimą, o atslinkus lietui, vanduo ne nubėga, bet kaupiasi laukuose ir kenkia derliui. Nors Kretingos r. kanalai pradėti valyti, tai turi vykti masiškai“, – neabejojo naujasis Kretingos r. ūkininkų lyderis.
Kita vizija – bandyti keisti miesto žmonių nuomonę apie ūkininkus. Pirmininkas sakė seksiantis Skandinavijos šalių pavyzdžiu ir visuomenę su žemės ūkiu sieks supažindinti nuo mažumės. „Jau vaikų darželių auklėtinius reikia vežti pas ūkininkus ir rodyti, kaip atsiranda duona ar pienas. Danijoje, Švedijoje kai kurie ūkininkai rengia labai gražias atvirų durų šventes. Pirmą dieną išleisdami karves į laukus, pasikviečia savo rajono darželių vaikus ir jiems parodo, iš kur atsiranda pienas, kaip iš žemės išlenda bulvė ar burokėlis. Kad visuomenei neatrodytų, jog ūkininkas yra dideliu nauju traktoriumi važiuojantis, iš valstybės pinigų gaunantis tipas, o pienas ir duona gaminami maksimose. Skandinavijos šalių gyventojas nepirks kitos šalies žemės ūkio produkcijos, jei gali pasirinkti savą. Švedas ima iš lentynos 2 kartus brangiau kainuojančią ekologinio pieno pakuotę ir perka ją, nes taip tikisi paremti savo ūkininką. Kai viskas dėl pandemijos buvo uždaryta, mes palaikėme savo barus, nuvažiuodavome kavos atsigerti. O apie ūkininkus mūsų miesto žmonės sako, kad pas mus viskas blogai, geriau jau jie lenkišką produkciją pirks. Daugelis turbūt galvoja, kad esame kokie pašalpų gavėjai, o ne visuomenės maitintojai“, – piktinosi Kretingos r. ūkininkų organizacijos vadovas R. Paulikas.
Paklausėme ir apie Ukrainos karo pabėgėlius – kokia tikimybė, kad jie susidomės mūsų žemės ūkiu? „Jei pas mus būtų karas ir tektų bėgti – ar planuotume trauktis ilgam? Manau, kad ne, kiekvienas tikisi kuo greičiau grįžti į namus. Todėl prisirišti prie svetimo krašto žemės ūkio niekas nenorės. Manau, kad esant tokiai bėdai, žmonėms reikia padėti, juos priglausti, sudaryti sąlygas užsidirbti, bet neverta tikėtis, kad jie čia bus nuolat. Mano žiniomis, mūsų rajono žemės ūkyje dirbančių ukrainiečių yra vienetai“, – ŪP teigė R. Paulikas.
ŪP korespondento Juozo SKRIPKAUSKO straipsnis „Ūkininko patarėjuje“ 2022-04-15
Rimanto PAULIKO nuotrauka
