(2023-03-01)
Lietuvos pieno sektorių drebina gili krizė. Jau daugiau kaip pusmetį pieno gamintojams mažinama žaliavinio pieno supirkimo kaina, kuriai vasario mėnesį dar labiau kritus ir sumažėjus daugiau nei 50 proc., lyginant su 2022 m. III ketvirčio kaina, pieno ūkių padėtis tapo kritinė, gamyba nuostolinga, sparčiai judama link masinių ūkių bankrotų ar dešimtmečius puoselėtų karvių bandų pardavimo. Iš ten kelio atgal nebus – gersime ne šviežią lietuvišką, bet įvežtinį pieną.
Pieno gamintojų atstovų pastangos š.m. vasario 24 d. tartis su likusiais trimis grandinės dalyviais (Žemės ūkio ministerija, perdirbėjais bei prekybininkais) žlugo. Derybų partneriai ir moderatoriai buvo nepasiruošę susitikimui: užuot aptarę pieno gamintojų teikiamus prašymus dėl skubios pagalbos, primygtinai siūlė priemones, galinčias suveikti tik per ilgą laiką. Konkurencijos taryba niekaip neprisidėjo prie žemdirbių derybinių pozicijų sustiprinimo.
Didžiausią susirūpinimą šiandien kelia Žemės ūkio ministerijos delsimas. Vietoje to, kad operatyviai rengtų ir derintų jos kompetencijoje esančias valstybės pagalbos priemones, ji ES Komisijai siūlo imtis Bendrijos masto veiksmų, tokių kaip intervencinių kainų peržiūros, privataus saugojimo priemonių (lieso pieno milteliams ir sviestui) bei visiems ilgo nokinimo sūriams aktyvavimo, kurių patvirtinimas ES Komisijoje yra abejotinas. Istorija neatmena, kad vienos ar kelių ES narių problemos būtų sprendžiamos tokiu būdu.
Pieno gamintojai siekia, kad į krizės valdymo procesą įsikištų aukščiausieji valstybės vadovai. Šiandien, kovo 1 d., Prezidentūroje suplanuotas susitikimas su Lietuvos Respublikos Prezidentu Gitanu Nausėda, kuriame bus aptarta susiklosčiusi situacija pieno sektoriuje ir reikalingi pokyčiai padėčiai pagerinti bei stabilizuoti. Susitikime pakviesti dalyvauti Žemės ūkio ministerijos, Seimo, žemės ūkio sektoriaus asociacijų, prekybos įmonių asociacijų, maisto perdirbimo pramonės atstovai. Pieno ūkių interesus susitikime atstovaus Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Eimantas Pranauskas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis.
Žemdirbiai taip pat kreipėsi į Ministrę Pirmininkę Ingridą Šimonytę prašydami priimti pieno gamintojų interesus atstovaujančių organizacijų suformuotą derybinę grupę galimoms pieno gamintojų išeitims iš krizės aptarti.
Ūkininkai prašo valdžios institucijų išgirsti juos: pieno ūkių padėčiai stabilizuoti pirmiausia reikalingos skubios pagalbos priemonės, kad sustabdyti kylančią pieno ūkių likvidavimo bangą, kuri gali lyg cunamis sunaikinti visą Lietuvos pieno sektorių. Vėliau jau būtų galima vykdyti ūkių modernizavimą ir plėsti kooperaciją, bet ne atvirkščiai, kaip kad siūlo Žemės ūkio ministerijos atstovai. Savo rezoliucijoje žemdirbiai siūlo visiems pieno tiekimo grandinės dalyviams solidarizuotis trumpuoju laikotarpiu ir rasti būdų, kaip užtikrinti žemdirbiams bent 40 proc. vertės parduoto galutinio produkto kainos. Neradus sprendimo pieno produktų kainos vertės pasiskirstymo grandinėje, pieno gamintojai ragina nedelsiant reaguoti į kritinę situaciją pieno sektoriuje visų lygių valdžios institucijoms, kad krizė būtų suvaldyta ir užtikrintos sąžiningos konkurencijos sąlygos, kaip tai valstybę įpareigoja daryti LR Konstitucijos 46 straipsnis. Žemdirbių skaičiavimais, nuostoliams padengti 6 mėn. laikotarpiui reikalingi bent 40 mln. eurų. Žemdirbiai, įvertinę Europos Sąjungos šalių pieno sektoriaus padėtį nukritus kainoms tarptautinėje pieno produktų rinkoje ir matydami, kad išskirtinai Lietuvoje pieno gamintojai atsidūrė blogiausioje situacijoje, reikalauja, kad Konkurencijos taryba nedelsiant pradėtų tyrimą dėl produktų kainos vertės pasiskirstymo pieno tiekimo grandinėje.
Situaciją dar labiau blogina vis didėjanti administracinė našta. Naujasis Bendrosios žemės ūkio politikos strateginis planas neįneša ramybės ir užtikrintumo. Apsileidimas ir atsainus požiūris į gamintoją iš Žemės ūkio ministerijos matomas iš laiku neatliktų darbų ir daugelio teisės aktų, vienas jų – neveikiantis Pieno įstatymas, kurio pagrindu ne tik skaldoma žemdirbių bendruomenė, bet ir įteisintas pieno supirkimo įmonių nebaudžiamumas. Minėtas įstatymas galioja tik iš dalies (t.y. iš esmės netekęs galios) jau nuo 2020 m. liepos mėn., o jo pataisų parengimui vis neatrandama laiko.
Lietuvoje nėra aiškios pieno sektoriaus ateities vizijos, nes nuolat griežtėjant ūkininkavimo veiklos ir aplinkosaugos reikalavimams, visų jų įgyvendinimui ūkininkai patiria išlaidas, kurios didina produkcijos savikainą. O ES ir nacionalinė parama nepadengia ūkininkams jų patiriamų išlaidų padidėjimo ar atsiradusių nuostolių dėl gamybos apimčių mažinimo, įgyvendinant naujus reikalavimus. Įgyvendinamos chaotiškos politikos padariniai daro neigiamą įtaką ne tik Lietuvos pienininkystei, bet ir bendrai Lietuvos ekonomikai, ypač ekonominiam kaimo vietovių gyvybingumui.
Pieno ūkiams kiekvienas litras šiandien neša vidutiniškai 10 ct nuostolį. Ūkininkams sąnaudos augo jau nuo 2021 m. rudens. Kilo ne dešimtimis procentų, o kartais. Karvių nemelžti galimybės nėra, todėl kiekviena diena sparčiai artina ūkių bankrotą. Pieno krizei jau antras mėnuo, ūkių rezervai senka, todėl žemdirbiai, nematydami šviesos tunelio gale, o tik girdėdami pažadus šviesesnio rytojaus, griebiasi šiaudo ir priima sprendimus skubiai likviduoti fermas. Tai – sulaužyti žemdirbių likimai, nes nėra paprasta likviduoti tai, ką dešimtmečiais kūrė. Šios vis dar nevaldomos stichijos pasekmės palies kiekvieną Lietuvos vartotoją, nes lietuviško pieno produktų parduotuvių lentynose sumažės, o tai atsilieps ir jų kainai.
Pieno gamintojams reikia pagalbos čia ir dabar!
