2014 m. spalio 6-8 d. Briuselyje (Belgija) vyko Europos žemdirbių kongresas 2014, kurio tema „Naujoji BŽŪP ir šeimos ūkis: augimas ir darbo vietų kūrimas ES kaimo vietovės“. Jungtinių tautų organizacijai 2014 metus paskelbus šeimos ūkio metais, Copa-Cogeca pabandė suburti visas suinteresuotas puses diskusijoms apie šeimos ūkių svarbą tvariam ES žemės ūkio sektoriaus vystymuisi. Kongrese pranešimus skaitė ir pasisakė Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pirmininkas Č. Siekierskis (Czeslaw Siekierski), kadenciją baigiantis ES Žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras D. Čiološas (Dacian Ciolos), ES Tarybai šiuo metu pirmininkaujančios Italijos žemės ūkio ministerijos valstybės sekretorius Ž. Kastinjolė (Giuseppe Castiglione), Latvijos Žemės ūkio valstybės sekretorius Aivarass Lapinsas (Aivars Lapinš), EP narys M. Dantenas (Michel Dantin), Europos Investicijų banko viceprezidentas V.Moltereris (Wilhelm Molterer), kiti įtakingi Europos parlamento nariai, šalių narių ministerijų atstovai. Lietuvos ūkininkų sąjungai renginyje atstovavo LŪS pirmininkas Jonas Talmantas, vicepirmininkai Marijona Lukaševičienė ir Marijus Kaktys. Gausi Lietuvos žemdirbių atstovų delegacija tikėjosi, kad visuotiniame ES žemdirbių susirinkime bus paliestos aktualios Lietuvos ūkininkams temos, pastaruoju metu alinančios šalies žemės ūkio sektorius, ir bus išreikštas bendras solidarumas, raginant ES institucijas imtis skubių ir efektyvių priemonių, padedančių labiausiai nukentėjusių šalių ūkininkams atsilaikyti tarptautinės politikos sukeltos krizės akivaizdoje.
Dvi dienas vykusiuose kongreso renginiuose bandyta atkreipti dėmesį į ateities ekonominius iššūkius, su kuriais susidurs šeimos ūkiai Europoje, atsižvelgiant į augančius gamybos kaštus, tokius kaip brangstanti energija bei ekstremalūs rinkos svyravimai, analizuota kaip naujos rizikos valdymo priemonės numatytos BŽŪP reformoje gali padėti ūkininkams. Be to, diskutuota apie tai, kaip naujai priimta Kaimo plėtros politika gali padėti pagerinant šeimos ūkių ir žemės ūkio kooperatyvų konkurencingumą bei tvarų vystymąsi, tuo pačiu atkreipiant dėmesį į tai kaip šeimos ūkiai prisideda prie darbo vietų kūrimo kaimo vietovėse.
Kongreso pranešėjai tvirtino, jog šeimos ūkio sąvoka niekaip nėra susijusi su ūkio dydžiu, ūkio šaka ar gaminama produkcija. Ūkio sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to kaip sekasi ūkininkauti, kaip sekasi numatyti ir įvertinti kylančias grėsmes, joms pasiruošti ir susitvarkyti su netikėtai iškilusiais iššūkiais. Įvairių krizių kankinamame žemės ūkio sektoriuje šeimos ūkis įrodė esąs tvariausia ir gyvybingiausia ūkininkavimo forma užtikrinanti pajamas ir pragyvenimą daugybei pasaulio žmonių. Tačiau reikia pripažinti, jog toli gražu ne viskas padaryta, kad šeimos ūkis galėtų sklandžiai integruotis į pasaulio ekonomiką. Europos žemės ūkis, priešingai nei kitų pasaulio šalių, labai priklauso nuo energijos kainos. Ūkininkai, būdami intensyvūs energijos vartotojai, tuo pačiu ir patys gali būti energijos gamintojai. Tačiau efektyviai jos gamybos plėtrai reikalingos didelės investicijos. ES Bendroji žemės ūkio politika turėtų padėti ūkio lygmenyje atlikti reikalingas investicijas, diegti novacijas, kurios neišvengiamos norint konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Dalyviai atkreipė dėmesį, jog ūkininkams reikalinga tvirta, nuosekli žemės ūkio ir kaimo plėtros politika, kuri išlaikytų savo bendrumo prigimtį ir būtų subalansuota bei turėtų koreliaciją su kitomis ES politikomis. Be to, žemdirbiams ir jų kooperatyvams labai svarbu turėti galimybes gauti kreditus ir draudimo įrankius tuomet, kai jų labiausiai reikia. Keltas klausimas, kodėl ES neturi politikos keliamos rizikos valdymo mechanizmų. Politika kinta dažnai ir labai greitai. Tuo tarpu gamintojai nespėja taip greitai perorientuoti savo produkcijos ir prisitaikyti, todėl nukenčia labiausiai. Pastebėta, kad bendrai pasaulis vystosi gerokai greičiau nei ES.
Savo reikalavimus bei lūkesčius kongreso dalyviai išdėstė deklaracijoje , kurioje akcentuojama, jog šeimos ūkiai ir žemės ūkio kooperatyvai susiduria su vis didesniais iššūkiais, tokiais kaip dideli gamybos kaštai, klimato kaita ir ekstremalių oro pokyčių rizika, prekybos barjerais. Šiuo metu jie taip pat yra veikiami tarptautinės politikos, nors nėra už ją atsakingi. Priklausomai nuo to krenta produkcijos kaina gamintojams, tačiau vartotojams pateikiama galutinė kaina nekinta, ir tokiu būdu prekybininkams bei kitiems tiekimo grandinės nariams suteikiama galimybė padidinti jų pačių pelną, sukeliant papildomą disbalansą ES žemės ūkio ir maisto grandinėje. ES valstybių vadovai, ES Komisija ir Parlamentas raginami savo darbotvarkėse kelti esminius žemės ūkio gyvybingumą liečiančius klausimus ir skatinti savalaikį jų sprendimą, kad būtų užtikrinta bendra BŽŪP prigimtis ir sumažinti biurokratiniai trikdžiai, kad krizių metu būtų prieinami kiti papildomi fondai, nesusiję su BŽŪP biudžetu, didėtų investicijos sektoriuje, būtų skatinami tyrimai ir inovacijos perteikiant žinias ūkininkams, taip padrąsinant juos imtis inovatyvių sprendimų.
Lietuvos žemės ūkį alinančios problemos dėl kiaulių maro daromos žalos ir drastiškai kritusių pieno kainų pieno gamintojams, daržovių sektoriaus problemos kongrese buvo paliestos epizodiškai, tik pateikiant kaip nukentėjusiojo pavyzdį santykių su Rusija kontekste arba konkretų klausimą iškeliant Lietuvos delegacijos atstovams. Lietuvos delegacija kongreso temose pasigedo ES senbuvių šalių žemdirbių dėmesio ir bendrumo išreiškiant nuomonę apie šiandienines aktualijas ir žemdirbių patiriamus nuostolius dėl Rusijos draudimo importuoti ES žemės ūkio produkciją. Akivaizdu, kad šiandien ūkininkai kenčia nuo politinių sprendimų ir nuo tarptautinės politikos padarinių. Politikos rizikos valdymo priemonių, kuriuos apsaugotų gamintoją nėra. ES žemdirbių visuomenė pasirodė nesanti vieninga, nes skirtingos šalies ūkininkai skirtingai paveikti Rusijos embargo, ir todėl kiekviena šalis sau siekia kuo didesnių kompensacijų už patiriamus nuostolius. Situacija sudėtinga ir dėl to, kad naujoji BŽŪP nėra pilnai įsigaliojusi, krizių valdymo įrankiai dar tik kuriami, o BŽŪP biudžete numatyto krizių valdymo fondo patiriamiems nuostoliams atlyginti aiškiai per mažai. Reikalingi papildomi fondai.
Žemdirbių visuomenė kongrese atvirai pripažino, jog ES Bendroji žemės ūkio politika nebėra bendra tiesiogine šio žodžio prasme. Naujoji BŽŪP reforma įvedė dar daugiau skirtumų tarp šalių narių, leidžiant joms rinktis, kaip įgyvendinti politikos nuostatas atsižvelgiant į vietos poreikius, išskirtinumus. „Tai kad ES žemės ūkis yra įvairus, leidžia jam sukurti didesnę pridėtinę vertę. Norint, kad BŽŪP būtų bendra, reikia, kad ji būtų paprasta“, savo pranešime teigė Komisaras D.Čiološas. Jis taip pat priminė kongreso dalyviams, jog BŽŪP teko reformuoti, atsispiriant ypatingai stipriam jos priešininkų spaudimui ir siekiant išsaugoti BŽŪP skiriamas ES biudžeto lėšas jų nesumažinant. Bendrosios žemės ūkio politikos turėjimo svarbą ES derybose dėl naujosios reformos elementų ir ypač dėl didesnio BŽŪP biudžeto poreikio tuo metu akcentavo ir palaikė tik Prancūzijos, Ispanijos ir Airijos vyriausybės. (Kaip prisimename, Lietuvai tada labiau rūpėjo Sanglaudos fondas ir Lietuvos žemdirbių organizacijoms teko ne kartą raginti savo šalies politikus kelti žemės ūkį į šalies prioritetų sąrašą). Reformuojant BŽŪP, nuveikta tikrai daug. Tačiau, reikia pripažinti, kad supaprastinti jos nepavyko, o naujai įvestas ir jau nuo 2015 m. privalomas „žalinimo“ elementas dar ir šiandien tik kelia daugiau sumaišties, nei padeda įrodyti BŽŪP svarbą aplinkosaugai. ES žemdirbiai sutartinai ragina šį elementą gryninti, kad jis, tiek brangiai kainuojantis, neštų realią naudą, o ne būtų tik našta ūkininkams.
Straipsnį parengė LŪS tarptautinių ryšių koordinatorė Jovita Motiejūnienė
