2017-09-22
Atsižvelgdama į tai, kad šiuo metu yra daug spręstinų skubių klausimų, rugsėjo 21 d. posėdžiavo Lietuvos žemės ūkio ir maisto taryba (toliau – Taryba). Posėdyje dalyvavo: LŪS pirmininkas Jonas Talmantas, LŽŪBA prezidentas Petras Puskunigis, generalinis direktorius Jonas Sviderskis, Pauliukų ŽŪB vadovas Andrejus Štombergas, LŠŪS pirmininkas Vidas Juodsnukis, LPGA pirmininkas Jonas Vilionis, LGAA pirmininkas Aušrys Macijauskas, svečiai: Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos prezidentas Kazys Sivickis, Seimo narys Kazys Starkevičius, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Finansų ir biudžeto departamento Biudžeto skyriaus vedėja Edita Viešchnickienė ir to paties departamento Nacionalinės paramos planavimo skyriaus vedėja Laura Sosunovičienė.
Taryboje aptartas 2018 m. žemės ūkio biudžeto projektas. Pagrindinis visus dominantis dalykas – asignavimai žemės ūkiui. Pristatant biudžetą, akcentuota bendra suma, kuri tarsi nesikeičia (2017 m. – 1,041 mlrd., 2018 m. plane – 1,048 mlrd.), tačiau iš esmės visas eilutės yra mažinamos ir tas mažinimas sudarys apie 9 poc., nors bendras Lietuvos biudžetas šiuo metu surenkamas rekordiškai didelis. Bendras didinimas susidaro dėl to, jog didėja europinės I ramsčio lėšos. Tačiau bendras žemės ūkio koofinansavimas iš tiesų mažėja. Jeigu valstybės skiriamas bendrafinansavimas 2017 m. buvo 81 mln. Eur, tai 2018 m. planuojamas 79,7 mln. Eur. Nariai atkreipė dėmesį, kad 2009 m., kai buvo didelė krizė, žemės ūkiui koofinansavimas buvo padidintas ženkliai, suvokiant, jog tai investicija į ateitį. Todėl šiuo metu, jeigu norime, kad bendras žemės ūkio finansavimas būtų išlaikytas tinkamas, tai 2018 m. reikia siekti bent 130 mln. Eur vietoje esamų 81 mln. Eur. Siekiant tolygios regioninės plėtros uždavinių, primygtinai siūloma Kaimo plėtros programai reikalingą biudžetą sustiprinti, padidinant nacionalinio koofinansavimo procentinę dalį iki 25 proc.
Kita aptarta itin aštri problema – sudėtinga situacija melioracijoje. Jeigu 2018 m. žemės ūkio biudžeto projekte numatyta, jog dotacijoms savivaldybėms melioracijos investiciniams projektams bus skirta 0 lėšų, o valstybės nuosavybės teise priklausančių hidrotechninių statinių priežiūrai mažinamas finansavimas 10 proc., lyginant su 2017 m. (nuo 10,4 mln. iki 9,3 mln. Eur)), tai kyla natūralus klausimas, ką mes turėsime po tų 2020 m.? Jau 10 metų iš valstybės biudžeto lėšų melioracijai nėra skiriama. 2014-2020 m. europiniai pinigai jau praktiškai išdalinti ir projektai eina į pabaigą. Laukai prastos būklės. Šiandien iš 2,5 mln. ha žemės ūkio naudmenų 2 mln. ha drenažo būklė yra kritiška. Priežasčių yra daug, bet niekas iš esmės netvarkoma ir ta būklė su kiekvienais metais blogėja. Net jeigu dalis ūkių kažką pasitvarkė, problema nesisprendžia jei nesiimama bendro sistemos tvarkymo. Šiuo metu reikia nedelsiant renovuoti ir rekonstruoti 80 proc. magistralinių griovių. Jau rekonstruotiems prižiūrėti reikia vien 12 mln. Eur, o bendrai visiems statiniams skiriama tik 9,3 mln. Eur. Lietuvoje reikia rekonstruoti trečdalį užtvankų, nes jos tiesiog avarinės būklės. Po kiekvieno potvynio vėl viską reikia tvarkyti, bet lėšų tai nėra. Nuo 2018 m. antro pusmečio iš viso nėra nieko numatyta melioracijai ir net nebus iš ko išlaikyti esamų melioracijos specialistų. Sunku įsivaizduoti, jeigu dabartinę melioracijos griovių priežiūrą atiduotų ūkininkams. Tai reiškia, jog ant kiekvieno magistralinio griovio dirbtų kokia 50 ūkininkų, kurie turėtų tvarkyti kiekvienas pagal savo išgales ir savo turimą techniką. Bet ar čia išeitis ir kas čia bus? Ar yra kuri kita valstybė, kur taip tvarkytųsi? Latvija priešingai – griovius prisiima į valstybės žinią ir valstybiniu požiūriu tvarkosi. Su vietiniais keliais panaši situacija kaip su melioracija. 14 tūkst. km tvarkytų kelių iš melioracijos lėšų tapo savivaldybių nuosavybe, tačiau didžioji dalis irgi netvarkomi, kai kurie sunkiai pravažiuojami. Taryba nutarė kreiptis su prašymu į LR Vyriausybę ir finansų ministeriją, kasmet skirti bent 50 mln. Eur. griovių priežiūrai. Dėl vietinės reikšmės kelių finansavimo artimiausiu metu susitikti su susisiekimo ministru.
Taryboje aptarta ir kita svarbi problema – lėšų perkėlimas iš I į II ramstį. Tai, kad EK leidžia kelti lėšas iš I ramsčio į II, prieš tai suderinus su EK (ko Lietuva nepadarė), dar nereiškia, jog tai reikia daryti. Tuo labiau, kad pagrindinės žemdirbių organizacijos tam iš karto kategoriškai nepritarė. Taryba vieningai nutarė prieštarauti Žemės ūkio ministerijos siūlymui perskirstyti BŽŪP finansinį voką ir dalį lėšų perkelti iš I-ojo į II-ąjį ramstį taip siekiant ištaisyti ne dėl ūkininkų kaltės biudžeto administratorių padarytas klaidas.
Taryba informuota apie Europos Komisijos nuomonę apie tolimesnį ūkininkų tiesioginių išmokų suvienodinimo reikalavimą. Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros direktorato Politikos analizės, strategijos ir supaprastinimo skyriaus (C) vadovas Tassos Haniotis Copa-Cogeca rugsėjo 15 d. seminare dėl žalinimo aiškiai išdėstė poziciją, kad išorinė konvergencija sunkai įmanoma, jei šalys narės kelia ženklias sumas iš pirmojo ramsčio į antrąjį, pvz. Latvijos atveju. 2014-2015 m. tik 5 šalys perkėlė dalį lėšų iš II ramsčio į I-ąjį: kroatai, vengrai, maltiečiai, lenkai, slovakai. 11 šalių perkėlė dalį lėšų iš I ramsčio į II-ąjį: belgai, čekai, danai, vokiečiai, estai, graikai, prancūzai, latviai, olandai, rumunai, britai. Atsižvelgiant į tai, sutarta skubiai rengti Tarybos raštą Europos Komisijai išsakant kategorišką nepritarimą Lietuvos žemės ūkio ministerijos žingsniams perkelti dalį lėšų iš I-ojo į II-ąjį ramstį. Lietuva nepasirinko lėšų perkėlimo galimybės tarp ramsčių 2014 metais ir mūsų šalies ūkininkai šiandien vis tiek gauna ženkliai mažesnes išmokas nei ES vidurkis. Tarybos narės kategoriškai nepritaria dar labiau mažinti I-ojo ramsčio lėšas ir taip dar labiau apsunkinti nelygiavertės konkurencijos sąlygas. Rašte prašyti Komisijos svarstyti Lietuvos ŽŪM pranešimo apie lėšų perkėlimo nuo 2018 metų pasirinkimo teisėtumą, jei šiam pasirinkimui nepritaria pagrindinės Lietuvos žemės ūkio organizacijos.
