(2015-10-21)
2015 m. spalio 15-17 d. dienomis Lisabonoje (Portugalija) vyko antrasis Europos Sąjungos ūkininkų-darbdavių organizacijos GEOPA-COPA seminaras darbo santykių tema. Jame didesnis dėmesys skirtas sąžiningo darbo įvaizdžio stiprinimo galimybėms, sezoninių darbuotojų darbo santykių reglamentavimui, šalių narių patirties darbdaviams pranešant apie įdarbinamus asmenis pristatymui ir gerosios praktikos pavyzdžių pateikimui.
Seminaro metu analitikų įmonės „Adapt“ ekspertas Davide Venturi pristatė gegužės mėnesį Briuselyje vykusio seminaro rezultatus. Buvo pažymėta, kad teisinės sąvokos tiek nedeklaruoto darbo, tiek fiktyvaus įsidarbinimo šalyse narėse labai skiriasi, daugelis šalių tokių sąvokų konkrečiai net ir neapibrėžia. Nedeklaruotas darbas daugelyje šalių narių yra traktuojamas kaip nelegalaus darbo tęsinys. Jam nesuteikiamas joks atskiras teisinis reglamentavimas ar sąvokinis atskyrimas. Kalbant apie fiktyvų įsidarbinimą ir sankcijas, išaiškinus tokį atvejį daugelyje ES šalių narių darbdavys privalo ne tik sumokėti visus socialinio draudimo mokesčius, bet ir neretai gauna piniginę baudą už šį nusižengimą ar net gali būti patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Reziumuodamas atkiltą apklausą D. Venturi pabrėžė, kad būtina kokybiškai ir kiekybiškai įvertinti darbo santykių pažeidimus, kurie valstybėse narėse labai skiriasi, taip pat jų neigiamus ekonominius ir socialinius padarinius, kurie savo ruožtu taip pat yra labai įvairūs atsižvelgiant į skirtingas struktūrines sąlygas ir padėtį. Be nuoseklių duomenų ir informacijos apie skirtingas valstybes nares, kovos su nedeklaruotu darbu strategija netenka galios, nes jai įgyvendinti reikia tiek priemonių nustatyti problemos mastą, tiek vykdomos politikos poveikio įvertinimų.
Daugelyje šalių narių norima, kad būtų kuo mažiau biurokratizmo ir įvairių apribojimų, reikalavimų darbo santykių srityje. Neretai pertekliniai reikalavimai sudarant sezonines darbo sutartis sukelia daugiau nepatogumų, nei duoda naudos ir vietoj to, kad ūkininkas pačiu darbymečiu galėtų ramiai galvoti apie derliaus nuėmimą ir tvarkingai atliekamą darbą, turi rūpintis pertekline dokumentacija, susijusią su darbuotojų priėmimu. Neretai pertekliniai administraciniai reikalavimai bei dideli mokesčiai tampa paskatomis priimti nelegalius darbuotojus.
Seminare pranešimą skaičiusi Tarptautinės darbo organizacijos atstovė Katarina Braga teigė, kad kaimo vietovėse yra mažesni atlyginimai, todėl sunkiau rasti žmones norinčius dirbti šiame sektoriuje. Kai kuriose pasaulio šalyse, ypač besivystančiose, vis dar gaji tradicija leisti ūkiuose dirbti 5-10 metų vaikams. Pasaulyje beveik trys ketvirtadaliai žmonių dirba pagal laikinas arda trumpalaikes darbo sutartis, maždaug pusė pasaulio dirbančiųjų dirba be jokių sutarčių, remiantis savitarpio susitarimais ar neapmokestinamame šeimos versle. Apskritai darbo santykiai pasaulyje tampa vis mažiau apsaugomi. Pasauliniu mastu, daugiau nei du trečdaliai visų dirbančiųjų nėra sudarę darbo sutarties. Daugiausia jų yra savarankiškai dirbantys asmenys arba asmenys, užsiimantys šeimos darbu, besivystančiose šalyse. Tačiau netgi tarp išsivysčiusiose valstybėse dirbančių darbuotojų, gaunančių pastovų darbo užmokestį, tik mažiau nei pusė jų dirba pagal neterminuotą darbo sutartį.
Seminare aptarta kolektyvinių sutarčių reikšmė žemės ūkyje. Tradiciniai kolektyvinės sutarties vaidmenys yra rinkos kontrolė (sutartys apsaugo atlyginimus ir darbo sąlygas nuo konkurencijos įtakos), valdymo kontrolė (sutartys reguliuoja konfliktus tarp vadovybės ir darbuotojų) ir socialinė apsauga (sutartys saugo darbo standartus bei darbuotojų teises). Pažymėtina, kad vis dėlto kolektyvinės sutartys vyrauja daugiausia dideliuose ūkiuose ar kooperatyvuose. Retai suvokiama, kad tokio pobūdžio sutartys gali padėti padidinti ūkio produktyvumą, sumažinti nedeklaruoto darbo riziką, suderinti darbo standartus su organizacijos poreikiais. Lietuvoje kolektyvinių sutarčių pasirašymas yra itin retas reiškinys ūkininko ūkyje. Nemažai darbuotojų samdantys ūkininkai turi mažai žinių apie darbo organizavimą pasitelkiant į pagalbą darbuotojų atstovus.
Seminaro metu šalių narių atstovai pristatė situaciją savo šalyse. Prancūzijos atstovė kalbėjo, jog 2011 metais Prancūzijoje žemės ūkio sektoriuje buvo sudaryta 2,1 mln. darbo sutarčių, tačiau vis dar buvo gaji nelegalaus darbo praktika, tad buvo sukurta nacionalinė programa skirta kovai su nelegaliu darbu 2013-2015 metų laikotarpiu. Programa itin koncentruojasi į komandiruojamų darbuotojų problemą, nedeklaruotą darbą, nelegalų valstybės lėšų pasisavinimą pretenduojant į įvairias valstybines išmokas, kai nėra nurodoma darbo vieta ir gaunamos pajamos, fiktyvus įsidarbinimas. Programinis laikotarpis jau eina į pabaigą, tačiau realius jos rezultatus bus galima sužinoti ir išanalizuoti tik kitais metais. Tuomet bus sprendžiama, ar ji turėjo teigiamos įtakos darbo santykių reguliavimui šalyje ir, ar verta ją tęsti toliau.
Vengrijos atstovai pasakojo, kad 2012 metais šalyje buvo priimtas naujas darbo kodeksas, kurį kuriant buvo remiamasi kitų ES šalių narių patirtimi ir teisiniais reikalavimais, susijusiais su darbo santykiais. Tuo metu buvo priimta jungtinės darbo sutarties forma. Ji leidžia keliems darbdaviams dalintis vienu darbuotoju, taip sumažinant valstybei mokamų mokesčių už darbuotoją naštą, nes jie yra padalinami tarp darbdavių. Tačiau ši forma dar nėra labai paplitusi šalies žemės ūkyje. Panaši darbo sutarties forma galioja ir Italijoje nuo 2009 metų. Tokia sutartis suteikia darbuotojui daugiau garantijų, ypač saugumo srityje, nes daugiau darbdavių prisiima atsakomybę už darbuotoją. Vienas iš darbdavių yra paskiriamas pagrindiniu ir tampa atsakingu už visus administracinius reikalavimus ir jų atitikimą.
Lietuvoje, kaip žinia, apie įdarbinimą reikia pranešti vieną dieną prieš darbo pradžią. Tuo tarpu Lenkijoje yra susiklostę kitokie reikalavimai. Šioje šalyje darbdavys atitinkamas valdžios institucijas apie įdarbinimo faktą privalo informuoti per 7 dienas. Per šį periodą darbdavys turi pateikti socialinio draudimo klausimus administruojančiai įstaigai tik vieną deklaraciją apie visus per 7 dienas įdarbintus asmenis. Visi administraciniai reikalavimai taikomi įdarbinant tiek nuolatinius, tiek ir sezoninius darbuotojus. Nors tokia sistema atrodo gana lanksti kitoms ES šalims narėms, tačiau Lenkijos atstovė tikino, kad darbdaviai norėtų daugiau lankstumo, ypač įdarbinant sezoninius darbuotojus. Be to, šalyje nėra atskiro įstatymo, išskiriančio sezoninio darbo sutartis iš kitų darbo santykius įteisinančių formų. Be to, lenkai nori, kad valstybė padengtų visas darbdavio išlaidas susijusias su darbo saugos ir sveikatos mokymais, bei padengtų darbuotojų sveikatos patikros išlaidas.
Belgijoje sezoninio darbo sistema galioja nuo 1994 metų. Ji leidžia sezoninį darbą dirbti nepasirašius rašytinės sutarties ir tokį darbą gali atlikti bet kas: kitose darbovietėse dirbantys asmenys laisvu nuo darbo laiku, pensijinio amžiaus žmonės, studentai, individualia veikla užsiimantys asmenys ir pan. Įsidarbinęs bedarbis apie tokio pobūdžio darbą privalo pranešti institucijoms ir jam mažinama bedarbio pašalpos išmoka. Šios sistemos principas yra gana paprastas – žodinė darbo sutartis galioja tik vieną dieną. Darbdavys kasdien, kai tik samdo darbuotoją sezoniniam darbui, į valstybinės institucijos duomenų bazę suveda duomenis apie ūkyje dirbantį darbuotoją. Darbo dienos pabaigoje sistema automatiškai nurodo tokio pobūdžio darbo santykių pabaigą ir apskaičiuoja socialinio draudimo dydį. Nėra apribojamas darbdavių skaičius, tačiau sezoniniam darbui samdomas darbuotojas gali dirbti 65 dienas vaisių ir daržovių sektoriuje bei 30 dienų kituose žemės ūkio sektoriuose per metus. Galioja darbo valandų per dieną apribojimas. Sezoninis darbuotojas negali dirbti mažiau nei 3 val. per dieną ir ne daugiau kaip 11 val. per dieną. Kolektyvinė socialinių partnerių sutartis Belgijoje yra apsprendusi minimalaus atlyginimo dydį, kuris nekinta esant savaitgaliui ar švenčių dienomis. Socialinį draudimą už tokius darbuotojus moka darbdavys ir jis yra 18,77 eurai per dieną nepriklausomai nuo dienos atlygio. (Minimalus mėnesio atlyginimas Belgijoje šiandien yra 1500 eurų per mėnesį.)
Vokietijos atstovas seminaro dalyviams pasakojo, kad šalyje dirba apie 300 000 sezoninių darbuotojų, apie 120 mln. valandų per metus. Daugiausia sezoninių darbuotojų atvyksta iš Rumunijos bei Bulgarijos. Vis dar pasitaiko klaidingų socialinio draudimo įmokų iš darbdavio pusės, nes neretai jis/ji sumoka šį mokestį savo šalyje, o ne toje šalyje, iš kur atvyksta sezoninis darbuotojas. Pastaruoju metu vis dažniau apie tokią klaidą yra primenama darbdaviams. Ispanijoje yra įsteigta nacionalinė tarybą, sudaryta iš įvairių sektorių atstovų, kuri prižiūri žemės ūkio darbuotojų sveikatą, tiria nelaimingus atsitikimus, teikia rekomendacijas saugos ir sveikatos klausimais, skatina informacijos apie profesinių ligų riziką sklaidą tarp ūkininkų.
Nors visose ES šalyse narėse yra skirtingos teisinės sistemos, apibrėžiančios įvairius darbo santykius, tačiau visose yra norima, kad būtų paprastesnė darbo santykius administruojanti sistema. Didesnis lankstumas leistų lengviau įdarbinti trumpalaikius darbuotojus, manoma, kad tai padėtų išvengti ir didelės nelegalaus darbo sistemos. Be to, didelė mokestinė našta neretai skatina darbdavius mažinti atlyginimą darbuotojams. Kaimo vietovių nykimas yra dar viena rizika, kurios nepavyksta išvengti žemės ūkio darbdaviams. Tuštėjantys kaimai sudaro labai didelių kliūčių ieškant ir randant profesionalius, apmokytus ir gerai dirbančius darbininkus, todėl tikslinga kurti ir vystyti kuo daugiau projektų, skatinančių jaunų kvalifikuotų žmonių pritraukimą į žemės ūkį.
Trečiasis viso ciklo GEOPA-COPA seminaras numatytas Nyderlanduose 2016 m. gegužės mėnesį. Jame tikimasi apibendrinti dviejų šiemet vykusių seminarų rezultatus ir pateikti Europos Komisijai socialinių partnerių rekomendacijas apie tai, kaip socialinio dialogo stiprinimas gali prisidėti kovoje su šešėline ekonomika užkertant kelią nelegalaus darbo klestėjimui žemės ūkio sektoriuje. Šiam vienos dienos seminarui norima parengti gerosios praktikos pavyzdžių paketą, kuris galėtų būti pristatytas ir aptartas seminaro metu, o vėliau išplatinta šalyse narėse per GEOPA-COPA nares.
Straipsnį parengė LŪS projekto ekspertė Giedrė Kojalienė
