Jau dvidešimt šeštąjį kartą vyko kasmetinis Lietuvos ūkininkų sąjungos suvažiavimas, kuriame susitiko ir galėjo pabendrauti visi Sąjungos nariai bei kviestiniai svečiai iš įvairių institucijų.
Renginio metu LŪS pirmininkas Jonas Talmantas pristatė savo ataskaitinę kalbą už praėjusius metus. Buvo aptarti nuveikti darbai, išreikštos viltys dėl Sąjungos ateities perspektyvų ir darbų tęstinumo.
Renginio metu buvo aptartas ne vienas aktualus probleminis klausimas, vis neduodantis ramybės ūkininkams.
Daugiau nei aštuonerius metus Lietuvos politikai buvo raginami kuo greičiau priimti žemės ūkio paskirties žemės pardavimo saugiklių įstatymą ir buvo daug tikėtasi, kai pagaliau 2013 m. realiai imtasi ruošti įstatymo projektą. Tačiau jis ūkininkų lūkesčių neatitiko.
Ypatingos skubos tvarka priimtame įstatyme praktiškai nebeliko saugiklių. Siūlomos nuostatos, galinčios apsaugoti žemdirbius nuo vietinių ir užsienio žemės supirkinėtojų liko neįtrauktos. Pasak įvairių valdžios institucijų teisės departamentų specialistų, LŪS pasiūlymai dėl nustatyto minimalaus gyvenimo Lietuvoje laikotarpio, dėl lietuvių kalbos mokėjimo, dėl galimybės žemę pirkti toje savivaldybėje, kur gyveni arba besiribojančioje, prieštarauja ES teisės normoms. Tačiau niekas neatsakė, kodėl panašios nuostatos šiuo metu vis dar yra taikomos kitose ES šalyse.
LŪS Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmantas Aleksandravičius taip pat kritikavo dabartinį žemės saugiklių įstatymą. „Dabar žemės negali pirkti ne tik užsieniečiai, bet ir mes patys. Pirma buvo visuotinė euforija, visi tikėjo, kad gali būti priimti teisingi sprendimai, padėsiantys apsaugoti gyventojus. Po to, pradėjome stebėtis, kai pradėjo keistis įstatymo kūrėjų nuomonė. Jautėsi neaiškių jėgų įtaka. Trečias etapas – didžiulis nusivylimas. Kai kurie seimo nariai nesupranta ir nesuvokia, kuo gyvena kaimas, kokie vyksta pokyčiai“, – teigė Z. Aleksandravičius.
Suvažiavime dalyvavęs Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža atsakydamas į LŪS pirmininko pastabas, teigė, kad nors dabartinis saugiklių įstatymas yra tikrai griežtas, turi nemažai trūkumų, bet jį priimti būtinai reikėjo, norint išvengti užsienio pirkėjų invazijos, pasibaigus pagal sutartį su ES numatytam draudimui užsieniečiams įsigyti žemės Lietuvoje. Pasak jo, sugriežtinti įstatymo jau nebebus galima. Galima bus tik jį lengvinti, tad dabar itin svarbus yra bendradarbiavimas tarp valdžios institucijų ir socialinių partnerių.
Suvažiavimo metu buvo akcentuojama, kad vis dar nėra aišku, kaip bus įgyvendinama Bendroji žemės ūkio politika 2015-2020 metais mūsų šalyje. Šiandien vis dar tebevyksta diskusijos dėl tiesioginės paramos nuostatų. Žemės ūkio ministerija dar turės susiderėti su Europos Komisija, ką leisti, ką drausti ūkininkams veikti savame ūkyje. Kas bus tas aktyvus ūkininkas Lietuvoje, kuriam iš principo pagal visus reglamentus turi priklausyti ES tiesioginė parama? Kaip bus skatinami jaunieji ūkininkai? Kaip atrodys parama smulkiajam ūkiui: ar ji skatins kooperaciją ir ūkio vystimąsi ar priims socialinių išmokų pavidalą?
Lietuvos ūkininkų sąjunga visada pasisakė, kad tiesioginė parama nėra socialinė parama ir ji turi būti skiriama tik aktyviai ūkininkaujantiems. Svarbu formuluoti tokią Lietuvos aktyvaus ūkininko sąvoką, kuri aiškiai apibrėžtų, jog paramą gali gauti tik žemės ūkio produkciją gaminantys, bendrą pridėtinę vertę kuriantys žemės ūkio subjektai. LŪS siekis yra, kad tokie aktyvūs ūkininkai būtų asocijuoti, priklausytų žemdirbių interesus atstovaujančiai organizacijai ir tokiu būdu ne tik naudotųsi tiesiogine parama, bet patys prisidėtų prie Bendrosios žemės ūkio politikos ir Nacionalinės kaimo plėtros politikos kūrimo.
Dauguma Sąjungos narių nusivylė Lietuvos valdžios atsakingų institucijų sprendimu, kai ūkiams 2014 m. iki 30 ha buvo skirtos papildomos išmokos. Tikslinga būtų ūkius iki 30 hektarų remti sudarant sąlygas pasinaudoti supaprastinta parama Kaimo plėtros programose, skiriant maksimalų paramos intensyvumą iki 70 proc. ir sudarant sąlygas jiems pasinaudoti parama ne vieną kartą. Prioritetą paramai gauti reiktų suteikti jos dar negavusiam smulkiam bei vidutiniam ūkiui ir ūkiui pasinaudojusiam nedidele paramos suma.
LŪS Joniškio skyriaus pirmininkė Lilija-Teresė Šermukšnienė pabrėžė, kad labai svarbu nustatyti paramos lubas vienam projektui. Nenustačius maksimalios sumos, susidarys panaši situacija, kaip buvo 2004-2006 metais, kai ūkių modernizavimui skirtas lėšas suskubo pasidalinti didieji ūkiai, o mažiesiems nieko nebeliko. „Kol kas nematau, kad kas nors būtų daroma šiuo opiu klausimu“, – teigė L. Šermukšnienė. Tuo tarpu LŪS Ignalinos rajono skyriaus pirmininkė Marijona Lukoševičienė kėlė kitą klausimą: „Kodėl analizuojant numatomą paramą ūkininkavimui nepalankiose vietovėse matomas išmokų mažinimas? Bet juk oro sąlygos bei žemės kokybė nepasikeitė, tad kam yra ši situacija palanki?“
LŪS pirmininkas J. Talmantas pastebėjo, kad Lietuvos nacionalinė žemės ūkio ir kaimo plėtros politika yra nenuosekli ir nesisteminga arba, kaip paaiškėja, jos iš vis nėra. Dėl to ūkininkams kyla netikrumo ir nežinios jausmas, stringa pradėti darbai dėl neapibrėžtų reikalavimų, naujai taikomų nuostatų ir institucinio neveiksnumo, nevyksta ilgalaikis planavimas ir nedaromos investicijos.
Prieš kelias savaites Lietuva atidavė Briuseliui įvertinti savo planus kaip bus sprendžiami ES kaimo plėtrai keliami uždaviniai naujuoju finansiniu laikotarpiu. Planuota buvo be rimtų analitinių įžvalgų: spėliojant, bandant nujausti, žiūrint kas buvo, ką siūlo, kiek ir kam reikia padalinti. Po to, kai buvo sudėliotos eilutės, kaip Lietuva sieks įgyvendinti Europos Sąjungos tikslus ir reikalavimus atitinkančią kaimo plėtros programą, ministerija nutarė, kad pagaliau reikėtų turėti kokią nors Nacionalinę kaimo plėtros programą, nukreiptą spręsti esmines problemas Lietuvos kaime. „Ar neturėjo būti atvirkščiai?“ – klausė J. Talmantas.
Dėl didelių žemės ūkio paskirties žemės kainų, investicijų stokos bei įvairių apribojimų tampa labai sunku įsigyti žemės ūkio paskirties žemę arba plėsti veiklą paveldėtame plote jaunimui. Kitos Europos šalys jau pastebėjo, kad Bendrosios žemės ūkio politikos ramsčiuose numatytų priemonių nepakaks, yra reikalingos papildomos Valstybinės paramos priemonės jauniesiems ūkininkams, siekiantiems įsigyti žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Sudarius galimybes su didesnėmis lengvatomis įsigyti žemės ūkio paskirties žemę jauniems ūkininkams, būtų efektyviau įgyvendinamas esminis kaimo plėtros principas – užimtumo kaimo vietovėse užtikrinimas. Tačiau neaišku, ką šiuo klausimu galvoja Lietuvos valdžia.
Žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius suvažiavimo dalyvius patikino, kad visos ūkininkus neraminančios problemos yra sprendžiamos, svarstomos ir į jas atsižvelgiama, kuriant naujas Kaimo plėtros programų taisykles. Tačiau būtinas aktyvesnis vieningos pačių ūkininkų nuomonės išsakymas. Neretai ministerijos atstovai pastebi, kad nėra bendrumo ir susikalbėjimo tarp atskirų žemės ūkio organizacijų. Pavyzdžiui, būtų gerai žinoti, kokios išties šios organizacijos norėtų ribinės paramos sumos, skirtos vienam projektui remti. Girdėta nemažai įvairių pasiūlymų dėl šios sumos, tačiau vieninga nuomonė nėra pateikta.
Viceministras neigė, kad Lietuvoje yra priešinamos gyvulininkystės ir augalininkystės šakos, prioritetus paramai gauti skiriant gyvulininkams. Jis pabrėžė, kad augalininkystė ir gyvulininkystė yra du vienas su kitu labai glaudžiai susiję sektoriai, kurie negalėtų išgyventi vienas be tiko. Reikalingas balansas, kurio šiuo metu nėra.
Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis LŪS suvažiavimo dalyviams teigė, kad kalbant apie Nacionalinę kaimo plėtros strategiją, ji yra aiški – būtina sudaryti sąlygas dirbti ir užsidirbti ūkyje, tačiau greitų rezultatų nedera tikėtis. Reikia palaukti bent 2-3 metus, kad būtų matomi realūs darbų rezultatai. R. Krasuckis pabrėžė, jog svarbiausia ne gauti paramą ar tiesiogines išmokas, bet gauti realizacijos pajamas už užaugintą ir parduotą produktą, tik tada bus galima kalbėti apie aktyvų ir subalansuotą ūkininkavimą.
Šiemet didelį pasipiktinimą tarp ūkininkų per pačią sėją sukėlė iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gauti raštai su prašymu pateikti duomenis apie asmenis, iš kurių ūkininkas nuomojasi žemę. Po gero mėnesio buvo sulauktas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pasiūlymas keisti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, susijusias su pajamų mokesčio, nuo pajamų už žemės nuomą, mokėjimo tvarkos.
LŪS nuomone Valstybinei mokesčių inspekcijai nederėjo laukti 5 metus ir tik tada susirūpinti, kodėl nesusirenkamos lėšos iš fizinių asmenų už jų gautas žemės nuomos pajamas. Juk toks laukimas nepadeda išieškoti daugiau lėšų, o tik padidina šio mokesčio administracines išlaidas.Reikia pripažinti, kad, deja, daug žemės savininkų yra pensijinio amžiaus ir jiems tikrai patiems sunku deklaruoti šias pajamas, ypač tai aktualu tiems, šalia kurių žemes nuomojasi bendrovės, kurios ir dabar jau įstatymu yra įpareigotos išskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį iš karto, išmokant žemės savininkui už nuomą. Dabartinė situacija reikalauja didelių svarstymų, tačiau kol kas dera likti prie galiojančios tvarkos. Tik Valstybinė mokesčių inspekcija, turinti informaciją apie žemės savininkus, kasmet turėtų juos visus geranoriškai informuoti apie prievolę susimokėti mokestį nuo žemės nuomos pajamų, jeigu tokių gauna. Tokiu būdu pagerėtų gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimas į biudžetą ir su laiku žmonės įprastų tai daryti.
Klaipėdos rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Artūras Česnauskas kalbėjo apie valstybinio socialinio draudimo įmokas. Jis pabrėžė, kad situacija paradoksali – ūkininkas moka įmokas į socialinio draudimo fondą, tačiau nėra apsaugotas nei nuo nelaimingų atsitikimų, nei ligos atveju. „Nuteistieji ir studentai praktikos metu yra draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų, tad kuo prastesnis ūkininkas? Ar jis ne žmogus?“ – piktinosi A. Česnauskas.
Suvažiavime dalyvavusi Žemės ūkio ministerijos finansų ir biudžeto departamento direktorė Regina Mininienė teigė, kad dėl visų su mokesčiais susijusių klausimų turėtų būti kalbama su Finansų ministerija. Ji patikino, kad iš tiesų ūkininkų nuomonė yra girdima. Lietuvos ūkininkų sąjunga nepritarė Finansų ministerijos sprendimui dėl pajamų mokesčio už žemės nuomą ir į šią nuomonę buvo atsižvelgta, todėl šiuo metu yra ieškoma kitų sprendimų. Taip pat daug kalbama apie ūkininkų mokamas įmokas į socialinį draudimą. R. Mininienė pritarė, kad šį klausimą privalu spręsti iš esmės. Pirmas žingsnis jau žengtas – sudaryta speciali darbo grupė.
Neseniai Valstybės kontrolė, atlikusi auditą dėl žemės ūkio srities mokesčių lengvatų, konstatavo, kad registruose nėra tikslios informacijos, kuri leistų nustatyti asmenų, vykdančių žemės ūkio veiklą, skaičių. Tai turi įtakos žemės ūkio veiklos subjektų mokamų mokesčių administravimui bei pagrįstumui. Numatoma kurti vieną bendrą registro sistemą, vienijančią ūkininko ūkio ir valdos registrus. Vis dėlto neaišku, ar ši sistema pasiteisins, ar ji bus veiksni ir aiški. Ūkininkams svarbu, kad naujasis registras būtų kuo paprastesnis, informatyvesnis, lengvai suvokiamas ir valdomas. Sistemų apjungimas turi būti pirmiausia kaip valstybinių kaštų mažinimo ir supaprastinto informacijos valdymo proceso rezultatas.
Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius suvažiavimo metu kalbėjo apie kooperacijos svarbą ūkininkams. Dabartinė situacija rodo, kad vis labiau stabėja ūkiai bei bendrovės, pasiglemždami ir trukdydami dirbti mažesniems ūkiams. „Kooperacija gali išspręsti smulkių ir vidutinių ūkių konkurencijos klausimą, susivieniję jiems būtų lengviau išlikti rinkoje. Tačiau nors yra sukurtos kooperacijos skatinimo gairės, tačiau jos realybėje nėra įgyvendinamos, tai tik butaforija.“
Nors Lietuvos ūkininkų sąjungos suvažiavimo metu buvo daug kalbėta apie kasdieninius iššūkius, su kuriais susiduria ūkininkai, tačiau Sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas suvažiavimo dalyvius paragino: „Nors atrodo, kad kovojame su vėjo malūnais, tačiau tas nepažabojamas noras siekti daugiau, geresnių rezultatų mūsų visų labui turi nepaliaujamai rusenti mūsų širdyse.“
Suvažiavimo metu buvo priimta rezoliucija.
